Istorinės ištakos
Karalius Mindaugas
Kiekvienos pasaulio valstybės istorija prasideda nuo to, kad iš toje teritorijoje gyvenusių žmonių iškyla grupė gudriausių ir stipriausių, verčiančių paklusti likusią gyventojų dalį. Paskui iš lyderių išsiskiria pats sumaniausias. Jis nurungia priešininkus, randa sąjungininkų arba linkusių paklusti ir įveda savo tvarką. Tvarkai palaikyti kiekvienas valdovas pasitelkia kariuomenę, įstatymus ir religija, kuria remdamasis paaiškina savo ypatingą vietą tarp kitų žmonių.
XIII a. lietuvių žemėje iškilo Mindaugas – stiprus, charizmatiškas valdovas, jėga, gudrumu, drąsa ir apsukrumu gebėjęs priversti jam paklusti ir tarnauti draugus ir giminaičius, užmezgęs ryšius su Europos valstybėmis, pirmasis priėmęs katalikų tikėjimą, gavęs Šventojo Sosto palaiminimą ir užsidėjęs karaliaus karūną.
Pirmas ir vienintelis Lietuvos karalius valdė dešimt metų. Per tą laiką jis išplėtė savo valstybės sienas į rytus: užėmė Polocko ir Pinsko kunigaikštystes. Jo valdžia tvirtėjo, teisę paveldėti sostą popiežius patvirtino ir jo sūnui. Tačiau tvirta buvo ir pa¬gonių opozicija. Mindaugo sesers sūnus Treniota siekė išvaduoti iš Ordino žemaičius, kurstė kovai prūsus ir kuršius. 1259 m. Ordinas patyrė pralaimėjimą prie Skuodo, o 1260 m. – prie Durbės. Sukilo kuršiai ir prūsai. 1261 m. Mindaugas, įkalbėtas Trenio-tos, nutraukė taiką su Ordinu, sudarė sąjungą su Naugardu ir pradėjo karą. Karo metu sustiprėjo Treniotos įtaka.
Mindaugo vieta istorijoje jau daug kartų yra nusakyta ir bent daugumai šių nu¬sakymų nėra ko labai prikišti. Skiriasi pasakymai, bet mintis lieka ta pati: Lie¬tuvos valstybingumo pradžia ir Mindaugo vardas neatskiriami. Apie Mindaugą šiuo požiūriu turi kalbėti net ir tie autoriai, kurie valstybės susikūrimo su pačiu Mindaugu nesieja. Galima Mindaugą ramiai ir tiksliai pavadinti Merovingu, galima jausmingai, bet irgi logiškai – Lietuvos istorijos pradininku.
Husarų atsiradimas
Husarų atsiradimas Europos ir Lietuvos karybos srityje kai husarai tampa svarbia Lietuvos karybos dalimi, husarų „aukso laikai“. Pasipuošę uniformomis su sparnais ir apsiginklavę kone ilgiausiomis ietimis pasaulyje, jie triuškino keliskart gausesnes priešo kariuomenes, iškovojo daug pergalių, netgi buvo trumpam užėmę Maskvą.
Husarų pradžia LDK siejama su vengrų bei serbų samdiniais LDK kariuomenėje Livonijos karo metu. Šie raiteliai jau turėjo kovos su Osmanų imperija patirties, todėl formuojantis LDK-Lenkijos husarų daliniams nemažai įvaizdžio, aprangos ir ginkluotės elementų buvo nusižiūrėta iš vengrų, serbų ir turkų kavaleristų. 1567 m. Radvilų kariuomenėje iš 4800 didikų parengtų raitelių net 2000 buvo husarai. Nors to meto Europoje husarų dalinius naudojo nemažai šalių, tačiau LDK-Lenkijos husarai buvo saviti ir ypatingi. Po 1576 m. LDK-Lenkijos karaliaus Stepono Batoro vykdytos kavalerijos reformos husarai įgavo savo tikrąjį pavidalą - tapo sunkiąja kavalerija ir tikrąja to žodžio prasme įgijo sparnus.
Ankstyvieji Lietuvos ir Lenkijos husarai išsiskyrė ne tik puošnia išvaizda, pabrėžusia aukštą raitelių socialinį statusą – plėšriųjų gyvūnų, kartais net leopardų kailiais, tačiau ir sparnais su plunksnomis. Jos puolimo metu turėjo skleisti garsą, gąsdinusį priešo žirgus, o sparnų konstrukcija taip pat, manoma, galėjo saugoti raitelį nuo kardo kirčio iš nugaros. Sparnuotieji husarai buvo puikiai ginkluoti ir turėjo išskirtinius į viršų ištęstus skydus, saugojusius raitelio kaklą nuo kardų kirčių. Dėvėjo gerus šarvus, o LDK husarų kirasas (krūtinės šarvus) puošė Aušros vartų Marijos emblema. Šie raiteliai į mūšio lauką vėl sugrąžino tiesioginio kavalerijos smūgio į priešo rikiuotę taktiką, naudotą sunkiai šarvuotų viduramžių riterių.
Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje atsiradę husarų – elitinės LDK valstybės sunkiosios kavalerijos – daliniai tapo legenda ir tikru buvusios Lietuvos valstybės simboliu.
Nepriklausomybės kovos
1918 m. vasarį Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratinę valstybę, iki lapkričio Lietuvoje tebebuvo okupacinė kaizerinės Vokietijos kariuomenė, o gruodį įžengė Rusijos armija ir vėl kilo grėsmė valstybės nepriklausomybei. Laisvę apgynė Lietuvos savanoriai.
Panevėžio krašto savanoriai buvo vieni aktyviausių Lietuvoje. 1919 m. gegužės mėnesį įgyvendinta Panevėžio ir kitos panašios sėkmingos operacijos pradėjo naują Lietuvos karo su Sovietų Rusija etapą. Lietuvos kariuomenė nuo gynybos, partizaninio pobūdžio veiksmų perėjo prie planingų stambaus masto puolamųjų operacijų, kurių tikslas buvo išvyti Raudonosios armijos dalinius iš Lietuvos. Panevėžio atskirojo bataliono pergalė nepriklausomybės kovose įrodė, jog maža ir nepatyrusi, bet tvirtai pasiryžusi kariuomenė, visuomenės remiama, gali daug padaryti.
Tuo metu prasidėjo ir Karaliaus Mindaugo husarų bataliono istorija, dar 1919 metų pradžioje, kai karvedys Jonas Variakojis subūrė savanorių būrį, kuris išaugo į batalioną ir 1919 metų kovo 22 d. buvo pavadintas Panevėžio atskiruoju batalionu. Dalinys 1920 metų sausio 7 d. buvo pavadintas 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku. Ketvirtasis pėstininkų pulkas dalyvavo nepriklausomybės kovose bei pasižymėjo Kėdainiu, Zarasu, Radviliškio, Panevėžio bei Vilniaus krašto išvadavimo operacijose. Nepriklausomybes kovoms pasibaigus, pulkas persikėlė į nuolatinę išsidėstymo vietą Pajuostyje, Panevėžio rajone, kur gyvavo iki 1940 metų.
