Lt En
logo
lt
en

Istorija

Lietuvos karininkų ramovė

Ramovė – tai senovinis lietuvių kalbos žodis reiškiantis šventovę. Nuo 1924 metų Lietuvos kariuomenėje šiuo terminu pradėta vadinti karinės  kultūros židinius ir  savišvietos centrus. Dabartinė Lietuvos kariuomenė perėmė tarpukario kariuomenės tradicijas ir kariuomenės kultūros centrus vadina ramovėmis.

Paprastai kiekviename stambesniame kariniame dalinyje yra sava ramovė, kur vyksta įvairūs koncertai, poezijos vakarai, dailės, fotografijos ar kitos parodos, ramovės patalpose paprastai įsikuria bibliotekos, įvairūs klubai, draugijos. Ramovės darbuotojai rūpinasi karių kultūriniu gyvenimu, turiningu ir kokybišku kariuomenės laisvalaikiu.

Lietuvos kariuomenės Ramoves galime vadinti  unikaliomis, nes tokių kultūrinių židinių pavyzdžių pasaulyje nėra daug. Karininkų ramovės yra ypatingas, mitologizuotas ir legendomis apipintas istorinis Lietuvos karinės kultūros reiškinys.

Lietuvos karininkų ramovės ir Kariuomenės reprezentacinių rūmų istorija

Lietuvos karininkija tarpukario respublikoje buvo ypatingas visuomenės sluoksnis. Lietuvos kariuomenė buvo daug gausesnė - įvairiais laikotarpiais siekė nuo 28000 iki 40000. Antra, Lietuvos karininkija turėjo neginčijamų nuopelnų apginant ir tvirtinant Lietuvos valstybę per 1918-1923 m. kovas už nepriklausomybę. Buvo laikotarpis, kai mūsų kariams teko vienu metu kovoti net trijuose frontuose - su bolševikais rytuose, lenkais pietuose ir bermontininkais Vidurio Lietuvoje. Tuometinio Seimo nariai iš ryto skaitydavo suvestines iš frontų, ir tik po to imdavosi įstatymų leidybos. Nepaisant visų vargų ir grėsmių, jauna valstiečių valstybė atsilaikė ir stojosi ant kojų. Jai trūko daug ko, skurdas žvelgė iš visų kampų, tačiau vienas didžiausių trūkumų buvo šviesuomenės, inteligentijos stoka. Šią nišą buvo pašaukta užpildyti ir jaunosios Lietuvos karininkija, tuo metu įgijusi aukštą visuomeninį, moralinį, o taip pat ir politinį svorį, dabar sakytume „reitingą“. Juk būtent karininkija kartu su savanoriais, gavusiais žemės, ir buvo pagrindinė to meto Lietuvos valstybės stuburas, pagrindinė jos atrama. Todėl, valstybei atsigavus, atsiradus gerbūviui iškilo būtinybė šiai gerbiamai visuomenės daliai pasistatyti reprezentacinį pastatą, simbolizuojantį jos statusą.  Tai ir buvo atlikta 1935–1937 m. – tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune, Adomo Mickevičiaus gatvėje, iškilo didingas, iki šiol nepraradęs savo estetinės, dizaino ir architektūrinės vertės pastatas – LIETUVOS KARININKŲ RAMOVĖ REPREZENTACINIAI RŪMAI. Pabrėžtina, kad jis buvo pastatytas už pačių karininkų surinktas lėšas.

„Ramovės rūmai jau daugel metų buvo didelis Lietuvos karininkų suvažiavimų rūpestis. Karininkų suvažiavime kalbėta, kad   Ramovės rūmai – stambiausias karininkų  žygis per ištisą metų eilę “, – taip rašė  Lietuvos karininkų laikraštis „KARDAS“, Nr. 5 (234) 1936 m. kovo 1 d.

Pradžia buvo tokia – 1919 m. liepos 23 d. įsteigiamas Kauno įgulos karių klubas. 1924 m. balandžio 30 d. krašto apsaugos ministro įsakymu klubas buvo pavadintas LIETUVOS KARININKŲ RAMOVE. Šio originalaus, specifiškai lietuviško pavadinimo autorius yra mūsų kalbos patriarchas Jonas Jablonskis. Šis, visai nemilitaristiškai skambantis pavadinimas atspindėjo mūsų tautos požiūrį į  karą - juk lietuviškas žodis „ginklas“ yra kilęs nuo „gintis“, tad ramovė, kaip atvanga nuo karo vargų, turėjo pabrėžti taikų tautos mentalitetą. Ramovės tikslas buvo suburti kariškius „į vieną šeimą, stiprinti jų karinę ir tautinę dvasią, puoselėti karo ir bendrajį mokslą, švietimą, sportą...“. Ramovę valdė 15-os  seniūnų taryba, o pirmuoju jos pirmininku  buvo gen. V. Nagius-Nagevičius, Ramovės siela, kurio pastangomis buvo įkurtas ir Vytauto Didžiojo Karo muziejus.

1930 m. buvo paskelbtas tarptautinis Lietuvos Karininkų Ramovės reprezentacinių rūmų eskizinio projekto konkursas, kurį laimėjo estų architektai. Realų projektą parengė ir statybą prižiūrėjo arch. dr. S. Kudokas, padėjo inž. K.Krikščiukaitis, konstruktorius inž. A. Rozenbliumas, rangovai P. Morkūnas ir M. Grodzenskis. Interjerus kūrė arch.J. Kovalskis (Kova). Statyba buvo pradėta 1935 m. spalyje, o jau 1937 m. balandžio 23 d. rūmai buvo iškilmingai atidaryti. Rūmai turėjo keturis aukštus ir šaudyklą bei sporto salę rūsyje, jų kubatūra siekė 25 000 m3, o kaina viršijo  1 300 000 Lt.                                         

Kadangi Vilnius buvo okupuotas lenkų, o tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune geresnių patalpų nebuvo, tai Ramovėje vyko ne tik kariškių, bet ir valstybinio masto renginiai - tautinių, valstybinių ir religinių švenčių minėjimai. Čia glaudėsi ir karinio profilio organizacijos - Lietuvos šaulių sąjunga, Savanorių kūrėjų sąjunga, Atsargos karininkų sąjunga, Vytauto Didžiojo universiteto studentų - atsargos karininkų korporacija „Ramovė“, Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija, gydytojų korporacija „Fraternitas Lithuanica“. Ramovė globojo Karo mokslų draugiją, kartu su ja leido iliustruotą žurnalą „Kardas“. Ramovės vaidmuo tuometinės laikinosios sostinės kultūriniame – visuomeniniame gyvenime buvo nelygstamas. Joje vykusių renginių atmosfera išliko ne tik senosios kartos atmintyje, bet atsispindėjo ne viename literatūros kūrinyje, ypač emigracijos kūryboje.

Ramovės likimas buvo dramatiškas. Per pirmąją bolševikinę okupaciją Ramovė iš Lietuvos karininkų buvo atimta. Nors, atėjus vokiečiams, komendanto gen. Pohl‘io įsakymu Ramovė buvo gražinta, tačiau jos veikla buvo varžoma, o ir karininkijos bei visuomenės nuotaikos buvo toli gražu ne šventiškos. Nepaisant okupacijos slogučio, prisidengus Lietuvos blaivinimo sąjungos vardu, Ramovės kultūrinė veikla buvo tęsiama iki 1944 m. gegužės mėnesio.

Liūdniausių dienų Ramovė sulaukė per antrąją sovietinę okupaciją. Čia buvo įkurdinta karo ligoninė, kur tiesiai iš fronto buvo vežami sužeistieji. Buvo išgrobstyta viskas, ką buvo galima išgrobstyti, patalpos apleistos ar vandališkai perstatytos. Buvo naikinami Lietuvos valstybingumo simboliai: sieninė tapyba uždažyta grindų dažais, pavogti bareljefai, išdaužti vitražai ir pan. Mažiau nukentėjo Prezidento kambarys, nes tie sovietiniai generolai naktimis lošdavo kortomis. Ramovėje vykdavo revoliucinių švenčių ir metinių minėjimai, buvo rengiami prastos reputacijos šokiai.

Atkūrimas

Naujam gyvenimui Ramovė prisikėlė gimus Sąjūdžiui. 1988-11-23 buvo įkurta Karininkų iniciatyvinė Ramovės atgavimo grupė, tačiau tik 1992-03-06, panaudojus ginkluoto pobūdžio spaudimą, Ramovę perėmė Lietuvos kariškiai.

2015 m. balandžio 24 d. minint Ramovės 78 - ąsias metines Lietuvos karininkų ramovės reprezentaciniai rūmai pripažinti Europos architektūros paveldu. Ramovė rūmai įtraukti į Europos architektūros paveldo sąrašus.

2016 m. balandžio 22 d. minint Ramovės – Lietuvos karininkų ramovės  reprezentacinių rūmų atidarymo 79-ąsias metines, iškilmingos ceremonijos metu buvo atidaryta lazerinė šaudykla. Lazerinės šaudyklos technologiją įdiegė KTU Gynybos technologijų instituto mokslininkai.

Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. V-919, 2020-11-26 „Dėl Krašto Lietuvos Respublikos apsaugos ministro 2017 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. V-992 „Dėl Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės nuostatų, Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės nuostatų ir Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos karininkų ramovės nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, atkurtas ramovės istorinis pavadinimas „Lietuvos karininkų ramovė“.