Juozas Lukša-Daumantas
Mokymo centrui Juozo Lukšos vardas suteiktas atsižvelgiant į susiformavusias Lietuvos kariuomenės vardų suteikimo kariniams vienetams tradicijas, į tai, kad, karinėms mokymo įstaigoms yra suteikiami karo ir pokario laikotarpiu aktyvių pasipriešinimo Lietuvos okupacijai dalyvių vardai.
Juozas Lukša (slapyvardžiai: Daumantas, Skirmantas, Skrajūnas, Vytis, Kazimieras, Araminas, Kęstutis) – legendinis partizanas, kovotojas už Lietuvos laisvę.
Gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdžio kaime, Šilavoto parapijoje, Marijampolės apskrityje. Mokydamasis gimnazijoje Juozas priklausė ateitininkams, o vėliau - studentų ateitininkų technikų „Grandies“ korporacijai.
1940 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir pasirinkęs architektūros studijas įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Jau pirmame kurse įsitraukė į antisovietinę veiklą, dalyvavo pogrindinėje veikloje Lietuvių fronte, priklausė Lietuvos išlaisvinimo tarybai (LIT). Universiteto raštinėje jam pavyko sunaikinti studentų ir dėstytojų anketas, kurias radusi MGB būtų represavusi žmones.
1941 metų kovo 4 dieną įstojo į Lietuvos aktyvistų frontą (LAF), kuris, aktyviai ruošėsi sukilimui prieš sovietinius okupantus. Tačiau jau balandžio mėnesį sovietų saugumas suėmė LAF Vilniaus štabo narius, prasidėjo areštai ir Kaune.
1941 metų birželio 6 dieną areštuotas ir įkalintas NKGB, Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Būdamas sovietiniame kalėjime tikriausiai suprato, kaip tautai brangi laisvė ir nepriklausomybė, subrendo rezistencinei kovai. Tik prasidėjęs karui, birželio 21 dieną sukurtoje byloje NKGB tardytojai suformuluoja kaltinamąją išvadą, kurioje nurodoma, jog J.Lukša „prisipažino kaltu, kad priklausė slaptai organizacijai, kurios tikslas – atkurti laisvą Lietuvą". J.Lukšos ir jo bendražygių laukė teismas ir mažiausiai 25 metai Sibiro lagerių, tačiau birželio 22-osios paryčiais prasidėjus nacių invazijai kalėjimo prižiūrėtojai išsilakstė, palikę suimtuosius likimo valiai. Suimtieji išlaužė kameros duris ir išėjo į laisvę. O dar po trejeto valandų per LAF aktyvistų užimtą Kauno radiofoną jau skambėjo Lietuvos himnas ir pranešimas apie prasidėjusį sukilimą. Išsekęs J.Lukša kurį laiką praleidžia Raudonojo Kryžiaus globoje, o atgavęs jėgas drauge su broliu Antanu pėsčiomis patraukia, į gimtąjį Juodbūdžio kaimą.
1944-aisiais Lietuvą vėl okupavus sovietams, J.Lukša su broliais nutaria toliau kovoti už gimtinės laisvę. Šią kovą teko pradėti iš naujo - ankstesni antisovietinio ir antinacistinio pogrindžio ryšiai, kuriuos aktyviai mezgė Juozas, jau buvo sutrūkinėję, daugeliui jo dalyvių pasitraukus į Vakarus.
1945 metais J.Lukša užmezga ryšius su pogrindine Lietuvos išlaisvinimo taryba. Sovietų saugumui suėmus didesnę dalį LIT narių, Lukša įsijungė į Lietuvos partizanų sąjūdį (kuris taip pat greitai MGB buvo sunaikintas). Dirbdamas dokumentų skyriuje jis aprūpina dokumentais ne vieną laisvės kovotoją ar nuo bolševikų persekiojimų besislapstantį asmenį. Birželį jis įstoja į Lietuvos partizanų sąjūdį (LPS), siekiantį sujungti į vieną organizaciją visus laisvės kovotojus. Štai čia ir prasideda J.Lukšos pažintis su "miško broliais".
1946 m. rugpjūčio mėnesį J.Lukša LPS vadovybės įgaliotas užmegzga ryšius su Suvalkijos partizanais, susitinka su Geležinio Vilko rinktinės vadovybe ir tariasi dėl organizacinės veiklos. Legaliai gyvenantis pogrindininkas tampa svarbia miško jungtimi su išoriniu pasauliu, tačiau tai trunka neilgai: lapkričio mėnesį, sovietų saugumui minant ant kulnų, jam tenka skubiai trauktis iš Kauno.
1946 m. lapkričio 1 d. suteiktas kapitono laipsnis, paskirtas Vyriausiojo partizanų štabo vado Vyčio adjutantu. Lukša įsijungė į bendros partizanų vadovybės kūrimą, tai atitiko ir MGB slaptos operacijos tikslus. Jie tikėjosi suimti visą partizanų vadovybę ir ją likviduoti. Tačiau Lukša sugebėjo demaskuoti Erelio (J. Markulio) bendradarbiavimą su MGB ir taip išgelbėjo partizaninį judėjimą.
1946-uosius J.Lukša ir jo brolis Steponas jau sutinka kaip Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Jis tuoj pat skiriamas Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku, imasi leisti leidinį "Kovos keliu", drauge su bendražygiais toliau mėgina sudaryti bendrą partizanų karinę vadovybę.
1946-aisiais, sovietinis saugumas mėgindamas sukliudyti ėmėsi naujų metodų - infiltruoti į partizanų vadovybę savo žmones, kuriuos būtų labai sunku įtarti bendradarbiaujant su priešu. Taip partizanų vadovybėje atsiranda buvę lietuvos kariuomenės karininkai ar buvusio Lietuvos prezidento svainis. Tačiau didžiausią žalą partizanų judėjimui tuomet padarė vienas aktyviausių ir sėkmingiausiai veikusių saugumo provokatorių - Vilniaus universiteto Anatomijos katedros vedėjas Juozas Markulis.
1947 m. sausio 20 d. Lukša buvo paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės, veikusios Kauno mieste ir jo apylinkėse, vadu, o tų pačių metų gegužę su Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu pasiųstas į Lenkiją atkurti ryšių su VLIK‘u. Grįžęs iš Lenkijos vadovavo Birutės rinktinei, redagavo Laisvės žvalgą ir Kovos kelią.
1947 metų gruodžio 15 d. jis gauna VGPŠ įsakymą pasiruošti naujai kelionei į užsienį. Šį kartą jo kelias per Rytprūsius ir Lenkiją vedė kur kas toliau - į Švediją, Vakarų Vokietiją ir Prancūziją kaip BDPS Prezidiumo įgaliotinis Vakaruose. Pabuvojęs Švedijoje ir Vakarų Vokietijoje, apsigyveno Prancūzijoje. Gyvendamas Prancūzijoje išėjo prancūzų žvalgybos mokyklą, lankė ir amerikiečių žvalgų mokyklą Vokietijoje. Užsienyje paraše atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos". Lukša ruošėsi grįžti į Lietuvą. Jo tikslas buvo gauti ginklų, informuoti užsienio žmones apie padėtį Lietuvoje. Tačiau gauti konkrečios pagalbos buvo labai sunku.
1948 m. liepos 9 d. dalyvavo Badene, Vokietijoje vykusiame pasitarime su VLIKo atstovais Lietuvos išlaisvinimo klausimu.
1949 m. spalio 14 d. paskirtas LLKS atstovu užsieniui ir LLKS visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku
1950 m. liepos 23 d. Vokietijoje, netoli Tiuninbegeno, Unterhauseno bažnytėlėje vedė Nijolę Bražėnaitę, su kuria susipažino prieš dvejus metus Prancūzijoje. N. Bražėnaitė tuo metu buvo aktyvi Lietuvos antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvė.
1950 m. spalio 3 d. oro desantu grįžo į Lietuvą. Buvo išmesti ne ten, kur planavo, negalėjo rasti konteinerio su ginklais ir amunicija.
1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo Veiverių valsčiuje prie Pažėrų kaimo Juozo Lukšos mirtis buvo surežisuota MGB štabo. Klasta išdaviko Jono Kukausko buvo įviliotas į spąstus. Jis buvo paskutinis, atkeliavęs iš Vakarų su para-ma Lietuvai. J.Lukšos kūnas buvo atvežtas į Kauno MGB kieme esantį sandėlį. Ne taip seniai atskleidus Vilniaus Tuskulėnų parko paslaptį paaiškėjo, kur buvo laidojami Vilniaus KGB rūsiuose sušaudyti ir nukankinti žmonės. Kur savo aukas laidojo Kauno budeliai, niekas nežino iki šiol. Belieka tikėtis, kad kada nors bus aptiktas ir žymaus Lietuvos partizano J.Lukšos kapas.
Juozas Lukša buvo tvirto sudėjimo, vidutinio ūgio ir geros sveikatos vyras. Jis buvo aštraus ir blaivaus proto, išlaikantis dvasios pusiausvyrą, nors ir labai temperamentingas. Gana praktiškas, bet atviros sielos, mylintis kas gražu, kilnu ir teisinga. Turėjo stiprią valią, nepalaužiamą ryžtingumą, didžiulį pasitikėjimą savimi, pareigingas, labai geros atminties. Iš tėvo paveldėjo religingumą ir nepaprastą tvirtybę. Nepakentė apgaulės, ištikimas, tiesus ir teisingas, rūpinosi kitais. Labai principingas, kita vertus, geraširdis, nuoširdus, draugiškas, jautrios sielos ir kūrybingos vaizduotės žmogus. Juozas Lukša buvo patriotas, vargęs, kentėjęs ir kovojęs dėl Tėvynės. Jis nusipelnė ir tuo, kad nuvežtu laišku Pijui XII ir kitokia medžiaga atskleidė pasaulio visuomenei apie sovietų terorą ir lietuvių tautos pasipriešinimą jam. Tragiškai susiklosčiusias Lietuvai sąlygas jis priėmė didvyriškai, palikdamas ateities kartoms savo pavyzdžio testamentą kaip kovoti už laisvę ir teisingumą.