„1991-ųjų sausio įvykių metu buvau dabartinių Seimo rūmų viduje ir buvau pasirengęs kariauti ir, jei reikėtų, žūti. Bet likimas lėmė dar pagyventi, patirti daug karinių bei gyvenimiškų nuotykių per mano beveik 30-ies metų tarnybą“, – sako pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis. Internetinės svetainės skaitytojams siūlome 1-ąją interviu su šiuo Lietuvos kariuomenės vyresniuoju karininku dalį. Karininką kalbina Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos karininkas kpt. Andrius Jurgaitis.
Esate ragavęs ir misijos padalinio vado duonos. Kuo tarnyba misijoje išsiskyrė nuo karinės tarnybos Lietuvoje?
Buvau dvejose karinėse operacijose, tačiau visada ir visur deklaruoju, kad per savo tarnybą kariniuose konfliktuose esu praleidęs beveik 5 metus. Pirma, dalyvavimas antiSovietiniame pasipriešinime 1991-1993 metais, kai vykdėme realias kovines operacijas. Dvi tarptautinės operacijos Afganistane – bendrai Afganistane esu praleidęs daugiau nei pusantrų metų arba tiksliau 18 mėnesių. Pirmoji misija 2005–2006 metais buvau karių ir civilių bendradarbiavimo skyriaus viršininku PAG-2. Nuostabiausias periodas, kai teko dirbti su Afganistane esančiais vaikų namais, mokyklomis, civilinės valdžios atstovais, vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Kiekvieną dieną susitikdavome su vietiniais ir spręsdavome įvairiausius klausimus nuo ekonominių projektų iki karinių konfliktų sprendimų per tarpininkavimus tarp kariaujančių genčių ir bendruomenių. Supratau, kad Goro provincijos kalniečiai yra nuostabūs žmonės ir jie puikiai geba atskirti su kokiais ketinimais tu pas juos ateini. Jie vertina žmogaus tikrumą, jo nuoseklumą ir tvirtą žodį. Teko išmaišyti visą regioną ir supratau, kad Lietuvių kariai yra drąsūs, kovingi ir puikūs kariai. Net esant krizinėms situacijoms niekada nepasimeta, neieško komfortinių sąlygų ir geba puikiai adaptuotis prie bet kokių situacijų. Antros misijos metu tarnavau po amerikiečių vadovaujamos koalicinių pajėgų vėliava. Neįkainojama patirtis, nuostabūs žmonės, o tos raketos ir apšaudymai kuriuos gaudavome tik dar labiau motyvuodavo, kad esame teisingame kelyje.
Didžiausias skirtumas, kad krizinėse situacijose daug geriau atsiskleidžia kario asmeninės, vidinės savybės. Jei būtų galimybė manau, kad kiekvienas karys turėtų pabūti tam tikrose karinėse operacijose. Tai ne tik padeda susiformuoti jo savisauginėms savybės, tačiau įgalinamas supratimas, koks svarbus yra komandinis darbas, kokie svarbūs yra draugystės ryšiai. Tai unikali vieta ir aplinkybės, kai vadas gali geriau pažinti savo karių asmenines savybes ir net įsigilinti į jų problemas. Kaip pavyzdys, vieno patrulio metu turėjome karį kuris gavo labai blogas žinias iš namų ir viso patrulio metu buvo apatiškas vykdomai karinei operacijai. Teko net paveikti patrulio vadą, kad kariui skirtų daugiau asmeninio dėmesio ir visiems palaikyti jį psichologiškai, kadangi dėl jo netinkamai atliekamų veiksmų galėjo nukentėti visas patrulio saugumas. Krizinėse situacijose atsiskleidžia tokie kario bruožai kurių jokiose pratybose negalėsi ištraukti. Žmogus linkęs bijoti ir abejoti, tam, kad tai nugalėtum žmogus turi patekti į kritinę būklę, net geriausios pratybos nepakeis kariui kylančios mirtinos grėsmės. Neveltui sakoma, kad vienas kariavęs karys atstoja dešimt nekariavusių.
Pasidalinkite, prašau, keliais reikšmingiausiais savo ilgos tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu kylusiais iššūkiais ir jų įveikos asmeniniais receptais.
Patys didžiausi iššūkiai – sugebėjimas įveikti save ir savo ambicijas, o kitas kiekvienam lyderiui kylantis iššūkis – sugebėti priimti patirtas netektis ir po to toliau sugebėti vykdyti savo pareigas.
1993 metų rugpjūčio mėnesį Sovietų kariuomenė buvo išvesta iš Lietuvos žemės. Tai buvo pergalė ir tuo pačiu metu buvo radikaliai pasikeitusi karinio valdymo bei personalo organizavimo politika Lietuvoje. Sunkiausia pradžioje buvo suprasti bei perprasti, kad vakar buvę tavo kovos broliai, bendražygiai staiga tapo karininkais, vadais. Mums pradžioje buvo gana keista, kad tie kuriuos mes pradžioje laikėme priešininkais staiga atėjo ir pradėjo mums vadovauti. Buvo būtina perprasti ir persiorientuoti psichologiškai, kad dabar yra taikos metas, kad Lietuvos kariuomenei reikalingi įvairiausių sričių specialistai kurių, kad ir patriotai bei Laisvės gynėjai negalėjo iškarto pasiūlyti, parengimui laiko nebuvo.
Reikėjo logistų, ryšininkų, teisininkų, žvalgybos, karinių operacijų, mokymo organizavimo specialistų, galų gale reikėjo karininkų kurie geba vadovauti ir organizuoti karinius vienetus išmano įvairiausias specializacijas. Mes buvome patriotai, mes buvome kariai, pasiruošę dėl Tėvynės kovoti ir žūti, tačiau atėjo laikas kai turėjome suprasti, kad ne viską mokame, o kariuomenė privalo kuo skubiau stotis ant kojų, organizuotis į profesionalius karinius vienetus. Reikėjo kuo skubiau pradėti rengti jaunimą, kad jis nebūtų kviečiamas tarnauti į Sovietinę kariuomenę, turėjome skubiai parengti valstybės gynėjus. Todėl turėjau sugebėti savo asmenines ambicijas nugalėti ir priimti staiga naujai išaugusią karinės hierarchijos sistemą bei iš kovos lauko sąlygų pereiti į taikos karinės organizacinės veiklos būseną. Niekad tada nekalbėjo apie tai, kad egzistuoja po konfliktiniai, po stresiniai sindromai, nebuvo kada galvoti.
Kitas iššūkis, kai tavo bendražygiai žūva, miršta, o tu privalai ne tik, kad neleisti sau atsipalaiduoti ir gedėti, tačiau privalai suprasti, kad jie taip pat turi artimuosius ir turbūt baisiausias dalykas tai, kad privalai juos apie tai informuoti. Vadas turi būti pirmas kuris atneša nelaimingą žinią į kario namus. Nei vienam vadui nelinkiu to momento, kai tu pasakai kario mamai ar tėčiui, kad jo vaiko nebėra. Kad nesugebėjai jo išsaugoti, kad jie tau patikėjo sveiką ir pilną gyvenimo jaunuolį ar jaunuolę, o tu grąžini... Tai randai, kurie turbūt sunkiai užgyja, o gal ir niekada. Todėl priimi ir sugeri visas artimųjų emocijas, prisiimi visas kaltes ir paraleliai, nežiūrint kaip tu jautiesi, privalai toliau užtikrinti savo karinio vieneto funkcionavimą, kasdieninę veiklą, atlaikyti tiek visuomenės, tiek ir žiniasklaidos dėmesį ir net kaltinimus, galų gale suderinti didžiausią iššūkį – būti atsisveikinimo dalyje su savo kariu, tai labai skauda, juk jei net nesi kaltas, tai nereiškia, kad tokiu nesijauti... ir svarbiausia toliau – niekada neprarasti ryšio su savo kario artimaisiais, nors jiems bendravimas su tavimi nuolat primins tą skausmingą išsiskyrimo momentą, o tavyje jie matys kažkokią dalį kaltės, kad jų brangiausio žmogaus nebėra, o tu privalai toliau su tuo gyventi, nors paslapčia galvoji, kad jei būtų galimybė apsikeistum vietomis.
Recepto nėra kaip pakelti iššūkius, tačiau yra paprasta tiesa. Atsistoji prieš karius ir jų akyse matai tikėjimą ir pasitikėjimą tavimi - jų vadu - ir supranti, kad negalima leisti, kad tave užvaldytų nusivylimas, nepasitikėjimas, liūdesys, pyktis ar kitos emocijos, kadangi parodyta pagarba kritusiam kariui ir jo artimiesiems yra ne tik tai, ką mato tavo kariai, visuomenė - tai yra pavyzdys visiems, kad kiekvienas žmogus yra vertybė, kad kiekvienas karys yra unikalus ir be galo svarbus, o tai formuoja pasitikėjimą ir tikėjimą, kad kariuomenė kaip šeima - vieno kritusio vietą pakeičia kiti, tačiau atminimas ir pagarba išsaugomas amžinai. Kiekvienas karys, jo artimieji žino, kad jie nėra palikti vieni nešti netekties naštą, ja dalijasi ne tik šeima, ja dalijasi visi kario bendražygiai. Tai neišsprendžia netekties skausmo, tačiau leidžia juo pasidalinti ir nors kiek bent pabandyti jį sumažinti.
Tarnyba kariuomenėje reikalauja specialių ištikimybės Tėvynei įsipareigojimų. Kartais šeima lieka nuošalyje. Kaip Jums pavyko ir sekėsi suderinti tarnybą ir šeimą?
Šeima negali būti atskirta nei nuo Tėvynės sąvokos, nei nuo kariuomenės. Nebūtina grįžus namo pasakoti ar atskleisti kokias nors paslaptis. Tačiau šeima turi teisę žinoti kad tai, ką darai, yra svarbu ir jiems. Manau, kad svarbiausia atrama šeimoje yra antroji pusė. Jei namuose nėra darnos tai garantuotos problemos ir kariniame vienete. Nesu sutikęs žmonių kurie sugebėtų idealiai padalinti save į dvejas identiškas dalis - vieną kariuomenei, kitą šeimai ir užtikrinti, kad jos abi puikiai sutars ir derės. Privalai vestis vaikus į bendrus renginius, savo antrai pusei privalai sudaryti sąlygas pasijausti svarbia tos kariuomenės dalimi. Man lengviau – mano žmona taip pat karė. Tačiau prieš kiekvieną išvažiavimą į tarptautinę operaciją mes šeimoje kalbėjomės. Žiūrėjome atitinkamus filmus ir stengiausi paaiškinti, kodėl bei kokiu tikslu aš ten važiuoju, kodėl aš turėsiu būti ten, kokius darbus ten darysiu, kam mano buvimas padės labiau nei padėčiau šeimai būdamas namuose.
Net būnant už tūkstančių kilometrų nebuvo sudėtinga savo žmonai per asmenines šventes nusiųsti puokštę gėlių, juk internetai veikia ir telefono sąskaita ne tokia brangi, kokia brangi laimingos žmonos šypsena, kai ją jauti net jos nematydamas. Antros misijos metu jau buvome labiau technologiškai pažengę ir kiekvieną vakarą skirdavau ne mažiau kaip pusę valandos, kad pabendraučiau su šeima vaizdo ryšiu. Mūsų bendravimas niekada nenutrūkdavo, sugebėdavau ir vaikus pabarti ir pamokas jiems padėti padaryti, o ir su žmona įvairiais klausimais pasiginčyti - gyvenau paralelinį gyvenimą lyg būčiau šalia, net būnant toli... negalima sustabdyti ryšio, nes nutrūkus bendravimui ryšys pradeda stingti ir netekęs lankstumo, lūžta. Taip ir tebegyvename jau 25 metai kartu, nes bendraujame...
Šiai dienai COVID-19 viena iš aktualiausių temų pasaulio mastu. Kokie būtų Jūsų, kaip kario, karininko, patarimai ir rekomendacijos apie tai, kaip išlaikyti pozityvumą, nepasiduoti nerimui?
Kiekvienas karys supranta, kad jo jaunatviška sveikata greičiausia užtikrins, kad jo imuninė sistema sudarys sąlygas išsikapstyti net jei jis susirgs. Tačiau svarbu kiekvienam kariui giliai susimąstyti, kad namuose yra artimieji, kurie galbūt negali pasigirti tokia puikia sveikata ar gera imunine sistema. Todėl, kaip ir kare, taip ir kovoje su virusu turi suprasti, kad dažnai važinėdamas namo jis tik sukels daugiau grėsmių, kad visa tai yra laikina, nors gali tęstis dar kurį laiką. Kaip pasakė vienas rytų išminčius „net ir tai praeis“. Sportuoti, sveikai maitintis, pozityviai mąstyti, o iš kitos pusės šiuolaikinė karta jau kurį laiką yra perėjusi į virtualų bendravimo pasaulį, dabar unikali proga mums juos prisivyti.
Ko palinkėtumėte kariams ir jų šeimų nariams artėjančių Kūčių ir Šv. Kalėdų proga?
Niekada niekas nelinkėkite kariui, kad „jis visada išliktų toks pat gražus ir jaunas“. Tegu jie gyvena ilgai ir sensta oriai bei sveikai. Nes jaunais lieka tik tie, kurie jauni iškeliauja.
Brangūs kariai, Tėvynės gynėjai – ačiū jums už jūsų tarnybą, ačiū jūsų mamoms, tėčiams, žmonoms, vyrams, jūsų vaikams, kurie laukia visada laukia jūsų namuose. Tegu Šventos Kalėdos jūsų namuose Jus pasitinka su taika valstybėje, kadangi jūs tai ir užtikrinate, šeimynine ramybe kurią jums kasdieną dovanoja artimieji ir tikėjimu, kad tol kol mes esame visi kartu, mes galime viską. Laužykite kalėdaitį ir pasimelskite už tuos kurie tą vakarą budi tarnybos vietose, padėkokite jiems nors mintimis ir susiėmę rankomis aplink kūčių stalą padėkokite Dievui, kad visi esate kartu. Tai didžiausia Kalėdinė dovana kiekvienam. To nuoširdžiausiai ir linkiu.
Lietuvos kariuomenės informacija ir nuotraukos.
