Vyr. eil. Ingrida Tarasevičienė po dienos darbų iš garažo neretai išeina tepaluotomis iki alkūnių rankomis. Sako, jog tepalą geriausiai nuplauna benzinas ar dyzelis. Dar ji sako, kad vado vairuotojos profesionalumas - ne tik puikūs vairavimo įgūdžiai, bet ir gebėjimas likti aklai ir kurčiai bet kokioms darbinėms naujienoms, kurias vadui tenka spręsti telefonu, važiuojant tarnybiniu automobiliu. Ingrida džiaugiasi, kuomet kelyje sutikti civiliai vairuotojai pamatę už vairo sėdinčią uniformuotą karę jai šypsosi, mojuoja: „Tai šypsena, kurią žmonės siunčia ne tik man, bet ir Lietuvos kariuomenei".
Ingrida baigė Kauno technologijų universitetą, tekstilės inžineriją, o šios specialybės esmė - staklės ir gamybos proceso valdymas, nuo pluošto parinkimo iki technologinės eigos ir mechanizmų išmanymo.
„Tekstilės inžinerija - tai nėra darbas su baltom pirštinėm. Tai gamybos proceso prie staklių valdymas. Tačiau mokytis nebuvo sunku, o mano uoslė mechanikai, dar būnat studente, manęs niekada nenuvylė; neretai sugalvodavau unikalių užduoties įgyvendinimo būdų. Krumpliaračiai ir kitokios detalės, kurių paprastas žmogus net pavadinimo nežino - mano stichija".
Iš Oro gynybos bataliono Ingridą į KASP atrotavo maždaug prieš metus. „Pradžioje dirbau Karo prievolės administravimo tarnyboje, o po to atsidūriau čia, kur man labai patinka: II rinktinės autoparke, garaže.
Čia dirbu su KASP‘o lengvaisiais automobiliais: doblais, boxeriais, o dabar dar išsilaikiau C kategoriją, tai mano atsakomybėje atsirado Unimogai, Dafai: vairuoju ir prižiūriu visas sunkiąsias mašinas, kurias turi kariuomenė. Vairuojant jas man patinka visuma: ir automobilių dydis, ir vairavimo subtilybės kur nors poligonuose, pratybų metu ir iššūkiai, kuomet svarbu ar veži krovinį ar žmones, ar kada prireikia šiuos automobilius techniniame parke pačiai pasitaisyti".
Ingrida atvirai sako, kad kartais jai norisi poligone su galingesniu automobiliu prasilėkti kaip ralyje, kad būtų galima pajausti ir palyginti skirtingų markių automobilių pravažumą, pokrypį įveikiant posūkius ir kitus važiavimo bekele niuansus. „Bet vis tramdau save ir nedrįstu. Apskritai KASP‘o techniniame parke stovi ganėtinai senos mašinos, todėl prie jų nuolat reikia pridėti ranką, kad jos gerai važiuotų. Šios mašinos turi ribas, kiek galima jas „sunkti" ir kada jau privalu grąžinti skolą: sudėti rūpesčio, stebėti mašinyčių būklę".
„Yra tekę dalino teritorijoje vairuoti vadavietę ant ratų. Tai geras jausmas, pasijautė prabanga ir, žinoma, malonumas vairuoti tikrai svarbų automobilį: jame ne tik malonu sėdėti, bet ir jausti kaip galinga mašina švelniai dirba. Tai - laimė," - pasakoja Ingrida.
Tepalus nusiplauna benzinu
Ingrida sako, kad darbo dienos pabaigoje būna tepaluota iki alkūnių, o grįždama namo tarsi užsideda kitą veidą: dauguma kolegų jos be uniformos ir vos pasidažiusios, žiūrėk, nebepažįsta. „Manau, kad pradžioje mano bendradarbiams buvo keista, kad mergina ateina į vairuotojo pareigas, gal nemažai vyrų galvojo, kad ateis fyfa su manikiūru, bet kai pamatė, kad domiuosi mechanika ir automobiliais - matyt, buvo maloniai nustebinti".
Vos pradėjus tarnauti Dariaus ir Girėno rinktinėje Ingridos profesionalumą kolegos norėjo „išbandyti": ar tikrai ji nusimano apie automobilius, ar galės būti pilnavertė komandos narė. „Atsimenu, vienas man sako: paduok „šešiolikinį raktą su kilpa". Žinoma, aš žinau, kuris tai raktas ir tas vaikinus nustebino gerąja prasme. Dar mane kolegos mokė pakeisti amortizatorių lengvojoje mašinoje, tačiau aš greitai palindau po automobiliu, apžiūrėjau detales ir pasakiau, kad man nėra ką čia mokintis, kuomet tėra du varžtai. Greitai mūsų visų santykiai darbe tapo labai šilti ir draugiški". Dabar, anot herojės, darbuojantis rinktinės garaže labai gerai remontuoti automobilį dviese: prireikia ir kolegų patirties ir jos moteriškų pirštų plonumo, pavyzdžiui, keičiant generatoriaus dirželį ar kitas smulkias detales.
Anot mūsų herojės, pradžioje visiems buvo keista, kad moteris pasirinko tokią profesiją. Ypač stebėjosi aprūpinimo kuopos vadas, kuris priimdamas Ingridą į darbą švelniai pajuokavo: „Na, pažiūrėsim kiek tu čia ištempsi". Tačiau sykį, atėjęs Ingridos ieškoti į garažą, rado ją tepaluotą ir taisančią automobilį remonto duobėje ir, matyt, galutinai įsitikino, kad automobiliai bei technika karei nėra svetimi dalykai, ji tikrai nėra baltarankė.
Vado vairuotoja
II rinktinės vado automobilį Ingrida vairuoja jau antrus metus. „Kartais tenka pažeisti greičio ribojimus, tai darau labai retai. Jei vadas važiuodamas žvilgčioja į laikrodį, tas jaudulys ir laiko skaičiavimas persiduoda ir man. Kartais, labai retai tenka viršyti greiti. Ypač per pratybas, kuomet vadas negali vėluoti, - apie dar vienas savo pareigas rinktinėje pasakoja karė, - mano nuomone, profesionalus vado vairuotojas turi būti aklas ir kurčias. Kuomet vadas, važiuodamas automobiliu, tvarko savo darbinius reikalus reikia išmokti negirdėti. Esu įsitikinusi, kad viskas, ką išgirstu automobilio salone tą pačią sekundę turi būti ištrinta iš atminties. Kitaip tiesiog negalėčiau šio darbo dirbti. Kuomet manęs klausia, koks yra mūsų rinktinės vadas atsakau taip: labai konkretus, diskretiškas, žmogiškas ir teisingas: jeigu bara tai pelnytai".
Pokalbio pabaigoje vyr. eil. I. Tarasevičienė prisipažįsta, kad vairuodama su uniforma dažnai sulaukia prasilenkiančių vairuotojų reakcijos: vyrų veiduose atsiradusią nuostabą keičia šypsenos, o moterys šiek tiek susiraukia. Gal pavydi? „Tačiau aš koncentruojuosi į geras emocijas, jas suprantu kaip žmonių linkėjimą Lietuvos kariams".
Straipsnis publikuotas KASP mėnraštyje „Savanoris" 2016 m. Nr. 10 : http://bit.ly/2nvHBvr
Asmeninio archyvo ir Julijos Martinaitienės nuotraukos
