Per septynis dešimtmečius žmogus parašo ne vieną savo gyvenimo knygos skyrių, kupiną veiklos, išgyvenimų ir patirties. Šiandien, garbingo jubiliejaus proga, norime nuoširdžiai pasveikinti dimisijos pulkininką leitenantą Leoną Stonkų, vieną pirmųjų atkurtos Lietuvos kariuomenės kūrėją ir pirmąjį Klaipėdos įgulos karininkų ramovės viršininką.
Linkime neblėstančios energijos, stiprios sveikatos ir optimizmo!
Tradiciškai Klaipėdos įgulos karininkų ramovė toliau tęsia projektą “Patirčių dalybos” ir šį kartą kalbiname dim. plk. ltn. Leoną Stonkų, vadovavusį net trims skirtingoms Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų rinktinėms.
Su kariuomene pirmiausia susidūrėte po baigtų mokslų Klaipėdos politechnikume, kai Jus į privalomą tarnybą pašaukė sovietų armija. Kuriuose kraštuose teko praleisti tuos dvejus ar trejus metus?
Ventspilyje, mokamajame tankų pulke, atlikau tarnybą sovietinėje armijoje. Tarnybos vieta šalia namų nesuteikė galimybės juos aplankyti dažniau nei tai tiems, kas tarnavo tolimuosiuose rytuose. Per dvejus metus vieną kartą aplankiau namus. Latvijoje šauktinių daugiausia buvo paskirta iš vidurinės Azijos sovietinių šalių. Iš pradžių mane bandė daryti tankistu, bet vėliau buvau perkeltas į poligoną, kur man buvo paskirta elektroninės technikos priežiūra. Čia patekau, nes vieno latvio šauktinio antroji pusė pagimdė antrą vaiką, o pagal to meto įstatymus vaikinai, turintys bent du vaikus, nuo tarnybos atleidžiami. Šia taisykle žmonės esant galimybei galėdavo pasinaudoti. Žinau žmogų, kuris tuo metu susirado du vaikus jau turinčią našlę moterį ir apsiženijo su ja vien tam, kad išvengtų sovietų armijos.
Po tarnybos grįžęs į Klaipėdą baigėte mokslus institute (Klaipėdos universitetas) ir ten pat ėmėte dėstytojauti. Ir vis gi netrukus kariuomenė, jau su kita vėliava ant peties, vėl stojo skersai Jūsų civilinio kelio.
Iškilo Sąjūdžio judėjimas. Užsiregistravau į savanorius, kiek vėliau įstojau į Šaulių organizaciją. Per sausio kruvinuosius įvykius saugojome Klaipėdos miesto tarybos pastatą, važiavome į Girulius prie retransliavimo bokšto, vėliau vykome į Vilnių saugoti Aukščiausiosios tarybos. Įstojau į savanorius SKAT (dabartinis KASP) gretose, kur tarnybą kurį laiką pavyko derinti su dėstytojo darbu. Vėliau visas dėmesys nukrypo į SKAT veiklą. Turėjome šalyje sovietų karius, reikėjo juos stebėti, kiek leido galimybės prižiūrėti. Buvo įtemptų momentų su okupantų kariais. Vėliau, prieš sovietams paliekant Lietuvą, dauguma jų ėmė uždarbiauti – vogė, ką galėjo. Klaipėdoje buvo tankų pulkas. Pardavinėdavo viską, kas buvo ne vietoje, dauguma karinės technikos dalių iš remonto garažų buvo parduotos, nes ten galėjai rasti vario. Kartą į kabinetą atėjo sovietų karininkas. Turėjau pasirašyti keletą dokumentų dėl sovietų karių turto išvežimo. Pradėjo kalbėti gražia lietuviška kalba su manimi. Paklausiau, kodėl ne su tos šalies uniforma? Atsakė, jog Lietuvos kariuomenei jo specialybę atitinkančių pareigų nėra. Pasirodo tas lietuvis sovietų kariuomenėje buvo vadinamasis „zampolitas“ (vado pavaduotojas politiniams reikalams). Mums tokių tikrai nereikėjo, tai jis iš Lietuvos iškeliavo kartu su visais sovietų kariais. Okupantams galutinai pasitraukus visoje mūsų šalyje atsirado su kariuomene susijusių laisvų pastatų. Gaila, jog Klaipėdoje karininkų namai (dabar Klaipėdos koncertų salė) ir karinis miestelis (dabar Klaipėdos universiteto miestelis) atiteko miesto valdžiai, o ne kariuomenės reikmėms.
Okupantų kariuomenė išvaryta, Lietuvos kariuomenė kuriasi, didėja. Kaip sekėsi įtraukti žmones į savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą?
Savanorių ateidavo, susidomėjimas buvo. Pagelbėjo taip pat ir Lietuvoje atsiradęs įstatymas, jog kariui prabuvus KASP gretose trejus metus, nebereikia vėliau atlikti šauktinio tarnybos. Buvo kuriamos rinktinės visoje Lietuvoje. Aišku buvo ir keistų sumanymų, kai kartą gavau užduotį suburti Neringoje savanorių kuopą, nors gyventojų skaičius ten tikrai nėra pakankamas tokio dydžio pajėgumams. Bet ir ten pavyko suformuoti vieną būrį savanorių. Lietuvoje buvo suburta gausybė patriotiškų asmenų po SKAT/KASP vėliava. Dabar turime šešias savanorių rinktines, o mano nuomone jų turėtų būti dešimt – būtent tiek, kiek turime šalyje apskričių. Atvirkščiai gavosi su Šaulių organizacija. Po paskelbtos nepriklausomybės mūsų šalyje Šaulių sąjungos narius buvo bandoma apjuodinti. Buvo mėtomi informaciniai lapeliai „Rudasis maras žengia Klaipėdos gatvėmis“, „Motinos, neleiskite savo vaikų į Šaulius“. O šiandien mes jau turime išaugusią, aktyvią, inovatyvią Šaulių sąjungą su įvairių specialybių, gabumų nariais, kuriuos jungia patriotiškumas, pilietiškumas.
Kaip turime elgtis, jog Lietuvoje užaugtų jaunas žmogus su įskiepytu patriotiškumu, pilietiškumu?
Reikia piliečiams sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, jog jie norėtų patys ginti savo valstybę. Nesiekiu nieko sumenkinti, pats šiuo metu dirbu švietimo srityje, bet pasakysiu atvirai: mūsų mokyklos po nepriklausomybės paskelbimo liko su ta pačia struktūra, kai kuriais atvejais, su tais pačiais žmonėmis. Kai kurie iš jų yra tie, kurie niekur kitur neįstojo, tad rinkosi studijuoti pedagogiką. Pašaukimas būti mokytoju, dėstytoju yra svarbu, bet jis yra ne pas visus. Tiesa, jauno žmogaus augimui įtakos turi ne tik mokytojai, bet ir mokyklos administracija. Jei jos darbuotojai yra pilietiški, tai ten atvyksta šauliai, kariuomenės atstovai, būna švenčiamos valstybinės šventės, himnas giedamas, trispalvė keliama. Kitose mokyklose patriotiškumo, pilietiškumo skatinimas paliekamas savaiminiam procesui, kurio niekas neskatina. Tuomet lieka tikėtis, jog mokytoja bus iniciatyvi ir norinti suteikti vaikams papildomų žinių. Tokių šaunių mokytojų taip pat turime.
Jūsų pirmas darbas buvo dėstytojo asistentas, bendravote su studentais Lietuvai dar esant okupuotai. Šiandien esate lektorius vienoje uostamiesčio švietimo įstaigoje. Kalbos apie nepriklausomybę, jos saugojimą su studentais tuomet ir šiandien skiriasi?
Tuo metu, kai buvau dėstytojo asistentas diskutuoti su jaunimu apie nepriklausomybę negalėjai, nes tarp jų buvo užverbuoti sovietų, kiti turėjo užverbuotų giminaičių. Tokie dėstytojai, kurie studentams pasakodavo apie laisvę ar priespaudą būdavo greitai metami lauk.
Ar sekate karo įvykius Ukrainoje? Ar juntate susidomėjimo nuovargį?
Domiuosi, skaitau, žiūrinėju, esant galimybei paremiu finansiškai prisidėdamas prie įvairių akcijų. Priklausau Šaulių organizacijai, prisidedame prie Ukrainos karių rėmimo. Priimame pas save iš fronto atvykusius karius, kurie pasidalina patirtimi, žiniomis.
Rekomenduokite, prašau, Jūsų skaitytą knygą.
Biblija. Jos iš esmės nereikia skaityti. Reikia mokėti mąstyti perskaičius kelias jos pastraipas. Viena iš knygų, kurią perskaičiau daug kartų, būtų Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“.
Ačiū už pokalbį.
Klaipėdos įgulos karininkų ramovės informacija
