Klaipėdos įgulos karininkų ramovė tęsia interviu ciklą „Patirčių dalybos“. Kalbiname atsargos, dimisijos karius, domimės, kuo gyvos jų mintys šiuo metu, kaip jų akimis dabar atrodo mūsų šalies gynyba.
Šį kartą į Lietuvos kariuomenės atsikūrimą pažvelgsime finansininko akimis. Apie lėšų trūkumą 90 – aisiais, pirmąsias algas kariams mums papasakos 27 – erius metus Karinėse jūrų pajėgose finansinius reikalus tvarkiusi ats. kmdr. ltn. Ilona Stuknė.
Į Lietuvos kariuomenę patekote beveik pačioje jos atsikūrimo pradžioje. Žiūrint iš finansinės pusės, kaip atrodė ta pati pradžia, kai noro puoselėti šalies gynybą buvo daug, bet pinigų išlaidoms ne?
Dirbau finansininke vienoje Klaipėdos statybų įmonėje. Pažįstami žmonės paprašė susitikti ir pakalbėti su kariuomenės atstovais. Jie mane įtikino prisijungti prie Karinių jūrų pajėgų. Nors artimieji ir atkalbinėjo, vis gi sutikau pabandyti. Kariuomenės atsikūrimo pradžia buvo chaotiška ir finansiškai sunki. Tuomet egzistavusiame Lietuvos pramonės ir statybų banke atsidarėme pirmąją sąskaitą. Laukėme, kol bus atliktas pirmasis pavedimas. Teko viską daryti atvirkščiai, nei dabar yra daroma: užduotis planuodavome pagal tai, kiek pinigėlių „įkrisdavo“ į sąskaitą. O jų trūkdavo nuolat. Didžioji dalis finansavimo būdavo skiriama karių algoms. Jos buvo nedidelės, o ir vėlavimų jas išmokant pasitaikydavo. Pradžioje piniginius reikalus spręsdavome su Finansų ministerija. Krašto apsaugos ministerija tuo metu buvo bejėgė padėti finansiškai. Iš Klaipėdos į ministeriją Vilniuje vykdavau su krūva ranka užpildytų popierinių dokumentų. Pasiimdavau juos ir sėsdavau į traukinį arba autobusą. Kiek vėliau įsigijome pirmąją mašiną – „Moskvich“ 412. Su ja važiuoti į ministeriją būdavo maloni prabanga. Atlyginimus mokėdavome grynaisiais pinigais. Turėdavome pora ginkluotų karių, kurie saugodavo mūsų grynųjų pinigų prikrautą mašiną. Atlyginimų mokėjimas trukdavo visą savaitę. Mes važiuodavome pasitikti iš pratybų grįžtančių laivų. Laukdavome prie krantinės su tais maišais pinigų. Šalia mūsų stovėdavo jūreivius pasitinkantys politikai, kariuomenės, dalinių vadai, grodavo orkestras. Laivuose tarnavo jauni šeimas turintys vaikinai. Dar būdami laive jie akimis minioje ieškodavo finansininkių, nes norėdavo į namus vykti su išmokėtu atlyginimu. Pamatę mus šokinėdavo iš džiaugsmo, mojuodavo daugiau mums, o ne garbingiems svečiams. KJP vadas drausmindavo juos, o pastarieji tik žiūrėdavo į mus svarstydami, į kurį laivą pirmiausia mes su pinigais lipsime.
Užsiminėte apie KJP vadą. Tuo metu juo buvo paskirtas flotilės admirolas Raimundas Baltuška, o KJP štabo viršininku buvo komandoras Vytautas Urbas. Abu šie karininkai, stipriai prisidėjo, jog galėtume vadintis jūrine valstybe. Kokios tai buvo asmenybės?
KJP štabo viršininkas kmdr. V. Urbas labai mėgo fotografuoti. Stengėsi įamžinti KJP kūrimosi pradžią, buvo pilietiškas ir mėgo istoriją. Atnešdavo susuktas fotografavimo juosteles ir sakydavo jog reikia pinigų jų išryškinimui. Atsakydavau, jog neturime tam lėšų, o jis imdavo vaizdingai pasakoti, kad nuotraukos reikalingos Lietuvos kariuomenės istorijos puoselėjimui. „Istorija yra istorija, o kariai valgyti neturi ko“ – sakydavau jam ir prašydavau, jog tiek daug nebefotografuotų. Flot. adm. R. Baltuška buvo vienas iš nedaugelio karininkų, kuris gerai mokėjo angliškai. Skambindavo jis į užsienio karines mokyklas, tardavosi, jog mūsų jūreiviams būtų galimybė mokytis svetur. Jis buvo kilęs iš inteligentiškos šeimos. Kartą lankiausi su juo vienoje neseniai iš Rusijos įsigytoje fregatoje. Laivo viduje vaizdas buvo baisus. Daug ką reikėjo keisti, atnaujinti. Nebuvo indų, valgymo įrankių, čiužiniai, paklodės supuvusios, prabėgdavo didžiulės žiurkės. Pamatėme, jog jūreiviai arbatą geria iš panaudotų stiklinių grietinės indelių. Flot. adm. R. Baltuška pasakė: „ne, mano kariai iš metalinių lėkščių nevalgys ir iš grietinės indelių negers.“ Pataupėme keletą mėnesių ir pirkome porcelianinius indus. Vadas taip pat prižiūrėjo, jog karinės aprangos dėvimos būtų tvarkingai. Mes, KJP finansų tarnyba, iš pradžių dėl pinigų stygiaus uniformos neturėjome. Vėliau ją gavę privalėjome saugoti ir dėvėti tik svečių vizitų metu arba, kai važiuodavome į Kauną ar Vilnių. Kartą jau gavę uniformas vykome į laikinąją sostinę, jas užsivilkome tik privažiavę Kauną. Grįždami į Klaipėdą vėl uniformas nusivilkome ir gražiai supakavome. Siekėme jas kuo ilgiau išsaugoti. Kabinete uniforma kabėdavo spintoje. Sužinoję, jog atvyksta svečiai, greitai užsivilkdavome branginamus rūbus. Vadas visada mane veždavosi į ministerijoje vykdavusius susirinkimus. Jis neidavo į posėdžių salę nesulaukęs manęs. Prie durų pasitikdavo, duodavo įsikibti į parankę ir mudu pasitempę įžengdavome į susirinkimą. Jis sėsdavosi pirmoje eilėje ir reikalaudavo, jog būtų pastatyta šalia dar viena kėdė man. Kitos finansininkės sėdėdavo gale su civiliais rūbais, o mes tokiuose susitikimuose būdavome su paradinėmis uniformomis. Jis buvo labai inteligentiškas, sakydavo, jog ir aš turiu būti graži „kaip ledas“, pasitempusi, bet korektiška ir santūri. Sijonėlis negalėjo būti trumpas, jokių gilių iškirpčių ir panašiai. Tiesa, toks aprangos kodeksas negaliojo nei jo paties žmonai nei kitoms tuometinių KJP karininkų antrosioms pusėms. Būdavo laive svečių priėmimas ar koks minėjimas, šventė ir susirinkdavo KJP karininkai su savo antrosiomis pusėmis. Beveik visos jos buvo iš Rusijos ir nemokėjo lietuvių kalbos. Tuomet ir vyrai solidarizuodamiesi imdavo bendrauti rusiškai. Jų žmonų suknelės, šukuosenos ir papuošalai tikrai skyrėsi nuo lietuvių moterų. Kalbėjimo tonas, net juokas buvo ne lietuviškas. Po renginio man ašaros bėgo - nelengva išbūti slaviško mentaliteto aplinkoje Lietuvos kariuomenės karo laive. Naktį buvo sunku užmigti, į galvą lindo mintis, jog iškovojome nepriklausomybę, bet žmonės ir kalba liko rusų pasaulio.
Pastovus finansinis nepriteklius kariuomenėje, ne visada teigiamas emocinis fonas tarnyboje neprivertė susimąstyti apie grįžimą į privatų sektorių?
Pradžioje teko dirbti vienai, tai atostogų daug neturėjau. Išeidama į atsargą sukaupiau 160 nepanaudotų atostogų dienų. Vargino nuolatinė kova dėl pinigų, kariai pastoviai prašydavo užmokesčio. Aš telefono ragelio nebekeldavau, tai jie ateidavo ir laukdavo prie durų. Pinigų buvo labai mažai, kartais negalėdavome net už skalbimo paslaugas susimokėti. Kai gaudavome pavedimą iš finansų ministerijos, dalį pinigų iš karto išleisdavome skoloms už paslaugas, įsiskolinimų Sodrai atsiskaitymui. Buvo sunku psichologiškai tokį nepriteklių kariuomenėje ištverti. Nutariau išeiti į „Klaipėdos dujas“. Parašiau prašymą išeiti į atsargą. Pasikvietė mane flot. adm. R. Baltuška ir klausia kodėl? „Darausi pikta, nebepastebiu, kaip imu kelti balsą, nebeturiu kantrybės. Visi į mane žiūri viltingai, o aš niekuo negaliu padėti, nes nėra pinigų. Kariai ima manyti, jog aš blogas žmogus“ – atvirai pasakiau admirolui. Jis man: „Aš niekur nesu matęs, kad finansistė būtų geras žmogus. Tu negali būti visiems gera. Jei tokia būsi, tuomet reiškia esi prasta finansininkė. Geras žmogus – tai ne profesija. Tu idealiai tinki šiai pozicijai.“ – kalbėjo man tada vadas. Jis turėjo Dievo dovaną – mokėjo motyvuoti ir įtikinti žmones. Pasilikau kariuomenėje.
Jūs pasilikote, bet flot. adm. V. Baltuška paliko Karines jūrų pajėgas ir vietoje jo turėjote naują vadą. Kaip sekėsi rasti bendrą kalbą su flot. adm. Kęstučiu Macijausku?
Flot. adm. R. Baltuška į atsargą išėjo netikėtai ir ne savo noru. Jam dar buvo likę keletas metų iki pensijos, bet po rinkimų pasikeitė politinė Lietuvos valdžia, dėl to buvo pokyčių ir Lietuvos kariuomenėje. Paskutinę jo tarnybos savaitę aš buvau Druskininkuose. Jis man paskambino ir sako: „Mane „nuima“, turi grįžti, reikės atlikti perdavimą naujajam vadui“. Puoliau aiškinti, jog autobusas į Klaipėdą bus tik kitą dieną, o jis greitai atkirto, jog automobilis jau yra išsiųstas manęs paimti, jau turi būti po pastato Druskininkuose langais. Naujai atėjęs flot. adm. Kęstutis Macijauskas viską kruopščiai tikrino ar viskas buvo daroma teisėtai, legaliai. Auditas ir tikrinimai buvo vienas po kito. Bendravau su auditoriais po kažkelinto patikrinimo, jie patys buvo nustebę, jog nieko blogo neradus vis tiek liepta dar ir dar kartą atlikti nuodugnų patikrinimą. Aš esu emocionali, flot. adm. K. Macijauskas taip pat toks. Kai mes kabinete diskutuodavome visas trečias aukštas skambėdavo. Jis ką nors sugalvodavo, o aš sakydavau, jog taip negalima daryti. Imdavome kiekvienas telefonus, skambindavome konsultacijoms į Vilnių ir bandydavome surinkti papildomų svertų savo nuomonei pagrįsti. Tuomet vėl vienas kitam į veidą rėždavome tiesiai savo nuomones. Jis rėkia, aš rėkiu. Po to, kai bendradarbiai klausdavo, kas čia nutiko, sakydavau, jog viskas gerai, darbiniai reikalai. Mes abu mylėjome KJP. Tai mums leisdavo po visų karštų pokalbių toliau tęsti darbus. Nepaisant visų emocijų proveržių mes sutarėme tikrai gerai. Aš jam siūliau mane išrotuoti kitur. Kartą pasakiau: „aš tau atsibodau, tu man atsibodai taip pat, žiūrėti nebegalime vienas į kitą. Aš savo vyrą matau rečiau nei tave...“O jis ramiai atsakė: „kad ir kokia žiežula esi, aš ramiai miegu, turėdamas tave KJP.“
Ir vis gi diena, kai atsisveikinote su Karinėmis jūrų pajėgomis, atėjo ir pas Jus. Kaip priėmėte šį sprendimą?
Aš iš kariuomenės išėjau ne taip, kaip norėjau. Atsisveikinau su didele nuoskauda. Mano kolegos, pavaldiniai ėmė rašyti anoniminius skundus mano atžvilgiu generalinei inspekcijai. Kai kuriuos iš tų asmenų aš priėmiau pas save į tarnybą, išmokiau dirbti, vadinau savo vaikeliais. Tuomet KJP vadu jau buvo flot. adm. Arūnas Mockus. Jis prašė pasilikti bent iki jo paties išėjimo į atsargą. Tuo metu turėjau sveikatos problemų, daug gydžiausi, tad sprendimo palikti kariuomenę nebekeičiau.
Ir staiga išaušo rytas be žadintuvo. Ar ilgai dar mintys buvo kariuomenėje? Kokia veikla papildė Jūsų dienotvarkę?
Žadintuvas skamba, kaip skambėjęs, tik aš į jį nereaguoju, jis iš lovos verčia mano vyrą, kuris dirba Lietuvos Šaulių sąjungoje. Įprastai išėjus į pensiją ar atsargą žmogus adaptuotis prie pokyčių turėtų per metus laiko. Aš trejus metus sapnuodavau biudžeto sudarymus, sąmatų tikrinimus, asignavimų didinimus. Dabar jau praėjo 5 metai, lankau baseiną du kartus per savaitę. Nusipirkome papildomą žemės sklypą prie namų, tai tikrai turiu veiklos sode, bet laimingesnė buvau, kai tarnavau kariuomenėje.
Ar stebite naujienas iš Ukrainos? Dėmesys Rusijos užpultai šaliai sumažėjo per tuos metus?
Kiekvienas rytas prasideda naujienų apie karą Ukrainoje skaitymu. Turiu 3 – 5 video turinio kūrėjus, kurie pateikia naujienas iš Kyjevo. Jau suprantu ukrainietiškai, galiu bendrauti šia kalba. Išmokau klausydamasi informacijos. Man artimi tie žmonės, artima jų kova prieš Rusiją, labai jaudinuosi dėl jų. Susimąstau apie Lietuvos gynybą ir mūsų laivyną. Matant, kaip lengvai ukrainiečiai pastaruoju metu naikina šimtus tanklaivių Juodojoje jūroje, kyla klausimas, kiek tų laivų verta apskritai turėti mums? Išminavimo laivai, patruliniai greiti kateriai privalo būti, bet verta pagalvoti ir apie jūrinius dronus. Manau, šis karas verčia susimąstyti mūsų šalies sprendimų priėmėjus. Atsižvelgiant į matomus drastiškus pokyčius karyboje, mes privalome kažkiek keistis taip pat. Nesikeisi – neišgyvensi.
Pokyčiai ginkluotėje, kariniame transporte viena, o kaip su gyvąja jėga? Kokie turėtų ateiti jauni žmonės į tarnybą, jog mūsų kariuomenė liktų patikima inovatyvi ir gerbiama?
Mūsų kariuomenėje trūksta iniciatyvių žmonių. Tas iš sovietmečio atėjęs posakis „kariuomenėje už iniciatyvą yra baudžiama“ pridarė mums bėdų. Kariuomenėje dar yra nemažai asmenų, kurie nori tiesiog ramiai prasėdėti savo tarnybos laiką, būti pilkais ir nepastebimais. Reikia suprasti, jog žmogus į kariuomenę atnešęs naujovių automatiškai sulauks priekaištų. Net jei tai gera idėja, ji teigiamai pasitikta bus tik dalies kariuomenės atstovų. Kažkam bet kuri naujovė atneša ar tai papildomų darbų arba, kaip tik, atima iš kažko darbą, užduotis, prie kurių jis buvo patogiai pripratęs. Ir čia tik protingas žmogus pasakys: man tai nepatinka, bet aš suprantu, kad to reikia Lietuvai, mūsų kariuomenei ar visuomenei.
Rekomenduokite, prašau, Jūsų skaitytą knygą.
Adolfas Šapoka „Lietuvos istorija“. Ne visi mes gerai suprantame Lietuvos valstybės istoriją. Ją turime suprasti ir priimti, tokią, kokia ji buvo iš tikro.
Ačiū už pokalbį.
