Birželio 9-20 d. Baltijos šalyse praūžė JAV Sausumos pajėgų organizuotos kasmetės pratybos „Kardo kirtis“ (angl. Saber Strike), kuriose buvo siekiama treniruoti NATO jungtinių karinių vienetų sąveiką, veiksmų suderinamumą ir pasirengimą vykdyti gynybines ir puolamąsias operacijas. Pratybų metu visose Baltijos šalyse surengti brigados lygmens štabų mokymai, o Latvijoje ir Lietuvoje – ir lauko taktikos pratybos.
Pratybose „Kardo kirtis 2014“ dalyvavo rekordinis skaičius – daugiau nei 4,5 tūkst. karių iš dešimties NATO ir partnerių šalių: Danijos, Estijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos ir Suomijos. Keli šimtai jų treniravosi Estijoje, apie 2 tūkst. – Latvijoje ir apie 2,3 tūkst. – Lietuvoje.
Gaižiūnų poligone vykusiose lauko taktinėse pratybose dalyvavo per 2 tūkst. karių iš Danijos karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos ir Lietuvos. Kaip LDK Algirdo mechanizuotajam pėstininkų batalionui iš tiesų sekėsi jose sąveikauti su sąjungininkais, vykdyti paskirtas užduotis, dar ir stebint profesionaliems vertintojams, pasakoja šio bataliono vadas mjr. Mindaugas Petkevičius.
Kaip ir kiek ilgai Algirdo batalionas ruošėsi pratyboms „Kardo kirtis 2014“?
Algirdo batalionas, kaip karinis vienetas, šioms pratyboms specialiai nesiruošė. Galima teigti, kad į jas bataliono kariai įsiliejo su visa turima patirtimi iš daugelio prieš tai vykusių pratybų. Norėčiau paminėti svarbiausias iš paskutiniųjų, kuriose treniravosi bataliono padaliniai, tai – gegužės mėn. Gaižiūnų poligone vykusios pratybos „Juodoji strėlė 2014“ ir Vokietijoje vykusios tarptautinės pratybos „Jungtinis atsakas 2014“ (angl. Combined Resolve).
Ar tai buvo pirmosios „Kardo kirčio“ pratybos algirdiečiams? Jei ne, gal palygintumėt, kaip jos pakito, kuo skyrėsi nuo ankstesnių?
Šios pratybos algirdiečiams nėra pirmos. Praėjusiais metais Algirdo bataliono kuopa dalyvavo šios serijos pratybose Pabradės poligone, tačiau šiemet mes pirmą kartą pratybose „Kardo kirtis“ vykdėme užduotis bataliono kovinės grupės sudėtimi. Tai reiškia, kad mūsų batalionas veikė pilna sudėtimi ir buvo papildomai sustiprintas sąjungininkų padaliniais.
Šiųmetinės pratybos pirmiausiai išsiskyrė savo mastu. Lietuvoje lauko taktinėse pratybose veikė dvi bataliono kovinės grupės, atitinkamai suformuotos Danijos ir Lietuvos karių pagrindu. Iš esmės, pratybos nuo ankstesnių dar skyrėsi ir tuo, kad jų eigoje buvo vykdomas apsikeitimas padaliniais, t. y. Algirdo batalionas vieną ar kitą savo padalinį turėjo priskirti danų bataliono kovinei grupei, o pats gaudavo vieną ar kitą danų, lenkų ar amerikiečių padalinį. Be to, norėčiau pažymėti, kad „Kardo kirčio“ scenarijus šį kartą sudarė galimybes treniruoti karius vykdyti ne tik stabilizavimo, dar vadinamas nekonvencinėmis, bet ir gynybines bei puolimo operacijas.
Koks buvo jūsų bataliono vaidmuo šiose pratybose? Kokia buvo bataliono kovinės grupės struktūra?
Algirdo batalionas, kaip ir Danijos divizijos 2-osios brigados bataliono kovinė grupė, šių pratybų metu buvo pirminė treniruojamoji auditorija. Tai reiškia, kad visos vykdytos užduotys buvo vertinamos paskirtų profesionalių stebėtojų. Užduotys buvo išties įvairios – rengėmės ir vėliau vykdėme gynybą, taktinį judėjimą į sąlytį su priešu, puolimą, padalinių pasikeitimą ir stabilizavimo operacijas.
Didžiąją pratybų dalį Algirdo batalionui buvo priskirta JAV Sausumos pajėgų Europoje 173-osios oro desanto brigados 1-ojo bataliono Bravo kuopa, JAV Pensilvanijos nacionalinėsgvardijos Stryker bei Lenkijos 9-ojo žvalgybos pulko žvalgybos būriai. Galima teigti, kad tuo metu Algirdo bataliono struktūroje buvo per šešis šimtus karių.
Norėčiau paminėti kad su Algirdo batalionu pratybose dalyvavo ir kiti specializuoti mūsų kariuomenės padaliniai: oro gynybos būrys, inžinierių būrys, karo policijos skyrius, oro atakos valdymo grupė bei būrys karo medikų. Visi šie kovos paramos elementai sėkmingai integravosi į bataliono veiksmus ir sugebėjo prisidėti prie operacijų sėkmės.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte pratybų metu ir kaip sekėsi juos įveikti?
Mums, kaip treniruojamai auditorijai, itin didelių iššūkių nebuvo – turime nemažai veikimo tarptautinėje aplinkoje patirties. Galbūt rimtesni iššūkiai teko mūsų ryšininkams. Skirtingos kariuomenės naudoja skirtingų tipų radijo ryšio
priemones ir, nors jos yra giminingos ar net to paties gamintojo, tačiau duomenų perdavimas jomis ne visada pavyksta iš karto sklandžiai. Reikia pasidžiaugti, kad mūsų ryšių specialistai gana greitai sugebėjo šiuos nesklandumus išspręsti – radijo ryšį turėjome visų operacijų metu.
Tiesa, kaip iššūkį paminėčiau dar ir laiką bei tinkamą jo paskirstymą. Kaip žinia, laiko karinių veiksmų teatre yra visada per mažai: štabui jo trūksta paruošti išsamius operacijų planus, padaliniams jo per maža pasiruošti operacijų vykdymui, kariams laiko nepakanka tinkamai pailsėti ir t.t. Su laiko iššūkiu susidūrėme ir mes, pamatėme, kur turėtume dar tobulėti ir tikiu, kad šių mokymų pamokas ateityje gerai išmoksime.
Kaip vertinate pratybų aprūpinimo organizavimą?
Per visas pratybas tiek Lietuvos, tiek ir sąjungininkų kariai poligone maitinosi sauso maisto daviniais, kaip tai ir darytume realiame mūšio lauke. Galima pasidžiaugti, kad tiek mūsų Sausumos pajėgų, tiek Danijos divizijos 2-osios brigados štabas, planavę mokymų realią logistinę paramą, numatė kone viską – pratybų metu sunkumų dėl to neturėjome. Algirdo bataliono logistams, kurie rūpinosi bataliono padalinių koviniu aprūpinimu ir parama, didžiausias iššūkis ko gero buvo pats darbas tarptautinėje aplinkoje ir susidūrimas su kiek skirtingomis logistinio aprūpinimo sistemomis.
Kaip vertinate savo štabo ir padalinių pasirodymą pratybose?
Vertinu labia gerai. Per aštuonias dienas aktyvių veiksmų štabas sugebėjo atlikti įvairaus tipo operacijų - gynybos, puolimo ir stabilizavimo – planavimą ir valdymą. Pats štabo darbas mane tenkino, atlikti specialistų vertinimai man buvo naudingi ir atitiko esamą situaciją. Štabas sugebėjo laiku išleisti reikiamus kovinius įsakymus padaliniams, padaliniai atitinkamai turėjo geras sąlygas pasirengti realiems veiksmams. Norėčiau pagirti štabo gebėjimą prisitaikyti prie turimo laiko ir atitinkamai trumpinti karinį sprendimo priėmimo procesą bei paruošti atitinkamus štabo produktus.
Padaliniai mano duotas užduotis įvykdė puikiai. Pavyzdžiui, per 48 val. jie sugebėjo taip įrengti duotą gynybos rajoną, kad vėliau buvo sustabdyta net tariamo priešo ataka. Norėčiau pabrėžti išskirtinį bataliono padalinių veržlumą ir agresyvumą gynyboje. Nors gynyba yra labiau pasyvus mūšio veiksmas, bet vienas iš jos principų - agresyvumas (angl. offensive spirit) išties mokymų metu buvo sėkmingai įgyvendintas: vykdant gynybą sąlytis su priešu nebuvo prarastas, padalinai ėmėsi iniciatyvos kontratakuoti priešo pajėgas ir todėl atkovojo dalį prarastos vietovės. Esu dėkingas jiems už tokią mokymų metu išlaikytą motyvaciją ir kovos dvasią.
Kokia šių pratybų nauda Jums, kaip bataliono vadui?
Tai buvo neįkainojama praktinė patirtis vadovauti realioms bataliono lygio operacijoms. „Pajudinti“ visą bataliono dydžio vienetą su priskirtais padaliniais ir partneriais yra reta proga ir tuo pačiu nemenkas iššūkis. Operacijų planavimo metu man teko „pasukti“ smegenis ir sugalvoti tris vado ketinimus skirtingų tipų operacijoms ir po to realiai pamatyti, ar jie buvo pakankamai suprantami ir įgyvendinami.
Taktinės vadavietės komanda – aš, operacijų karininkas, žvalgybos karininkas ir artilerijos stebėtojas – dirbdami kartu prisitaikėme savo darbo įrankius, patobulinome savo mūšio valdymo procedūras bei gebėjimą vienos operacijos vykdymo metu planuoti ir kitą – būsimą.
Pratybų organizacija ir tariamai priešiškų pajėgų dydis lėmė tai, kad mūšio metu ne kartą teko keisti ar papildyti pirminį operacijos sumanymą. Tai darėme greitais ir trumpais įsakymais radijo ryšio priemonėmis. Sąjungininkų padalinių priskyrimas batalionui mane ir mano štabą privertė mąstyti apie tinkamą jų galimybių išnaudojimą mūšyje: tankų veiksmus teko planuoti atviroje vietovėje, išlaikant lygiavimą su pėstininkais miškingoje vietovėje; Lenkijos žvalgybos būrį, pagal jų specifiką, teko panaudoti operacijos rajono gilumoje ir pan.
Identifikavau, kad esame gana stiprūs gindamiesi uždarose vietovėse – miške ir mieste, bet jei norime efektyviai kovoti su priešo šarvuota technika atviroje vietovėje, vidutinio nuotolio prieštankinės ginkluotės mums nepakanka. Čia mums labai praverstų ilgo šaudymo nuotolio ginkluotė. Per pratybas pasitvirtino, kad puolimo metu turime silpnoką kovos galią ir apsaugą, atviroje vietovėje iš tiesų būtų sunkoka priartėti prie priešo ir atremti jo galimas kontratakas. Akivaizdu, kad turint tokius apribojimus puolant, reikia labai atidžiai rinktis priartėjimo kelius. Manau, jei turėtume pėstininkų kovos mašinų, mūsų kovinė galia padidėtų žymiai, tuomet galėtume lengviau padaryti kritinį efektą priešui ir atvirose vietovėse.
Kokių atsiliepimų apie savo batalioną išgirdote iš sąjungininkų?
Iš visų partnerių gauti atsiliepimai tikrai geri. Bataliono karius jie apibūdino kaip labai profesionalius, aukštos motyvacijos ir ištvermingus, išmanančius savo darbą.Lenkai paminėjo puikią atmosferą bataliono štabe – darbą be pykčio ar nepasitenkinimo proveržių. Danų divizijos 2-osios brigados vado įvertinimas buvo dar geresnis – jis sakė: „Norėčiau turėti šitą batalioną savo brigadoje!“.
Kokie tolimesni bataliono planai kovinio rengimo srityje?
Tobulėti visada yra kur, tad artimiausiu metu pradėsime naują bataliono kovinio rengimo cinką. Jis bus orientuotas į puolimo operacijų vykdymą. Ciklą užbaigsime kitais metais bataliono lygmens vertinamosiomis pratybomis. Esu tikras, kad batalionas, laikydamasis algirdiečių tradicijų, kovinio pasirengimo srityje pasistūmės į priekį ir kartelė bus pakelta dar aukščiau.
Parengė Sausumos pajėgų viešųjų ryšių karininkas kpt. Mindaugas Neimontas
A. Didžgalvio, eil. V. Džiavečkos ir mjr. M. Petkevičiaus asmeninio albumo nuotraukos
