Vasario 13 d., Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, Oro gynybos bataliono kariai bataliono aikštėje susirinko iškilmingai rikiuotei, kurios metu buvo giedamas himnas, skambėjo maršas, buvo apdovanojami tarnyboje pasižymėję kariai.
Tam, kad šventė būtų labiau įsimintina, buvo nutarta ją paminėti ne vien kalbomis, bet ir supažindinant karius su tarpukario istorija.
Bataliono vyriausiasis puskarininkis seržantas majoras Alvydas Tamošiūnas kariams skaitė pakaitą apie devintą dešimtmetį skaičiuojančių Radviliškio kareivinių istoriją, supažindino su kareivinėse įvairiais laikotarpiais veikusiais kariniais vienetais.
Šventės organizatoriai paruošė tarpukario laikų daiktų ir fotografijų parodą. Buvo pademonstruota 1935 metų kario apranga bei pilna tuometinė kariška ekipuotė. Ne vienam buvo įdomu pamatyti, kaip atrodė 1935 metais bataliono pastatas, kaip atrodė valgykla 1935 metais, iš kokių indų valgė ir kokią uniformą dėvėjo to meto kariai.....
Bataliono Štabo transporto karininkas kapitonas Justinas Kontautas skaitė pranešimą apie tai, kaip tarpukario meto Lietuvos kariuomenėje buvo maistu aprūpinami kareiviai, ką valgė, kokios buvo maisto normos. Po šios paskaitos bataliono kariai buvo vaišinami šventiniais pietumis, paruoštais pagal 1940 m. valgiaraštį.
Bataliono valgyklos vyresnysis virėjas vyresnysis eilinis Tomas Beinoras papasakojo apie tai, kuo buvo ypatingas to meto Lietuvos kariuomenės valgiaraštis, kokis skirtumai išryškėjo, gaminant patiekalus pagal to meto receptūrą.
Po pietų pristatymo, sekė pati maloniausia dalis - tai proginio pyrago pristatymas ir jo įnešimas į salę. Kadangi valgyklos darbuotojai stengėsi bataliono karius ir svečius pamaloninti bei pradžiuginti, tad ir desertas buvo ypatingas. Tai buvo - obuolių pyragas, su specialiai pagamintu tautinių spalvų glaistu ir miežinė kava.
***
1935 metais buvos suformuotas Lietuvos kariuomenės II-asis inžinerijos batalionas ir perkeltas į ką tik pastatytas kareivines Radviliškyje. Kiek vėliau, po dviejų metų į šalia pastatytas antras kareivines įsikėlė Šarvuočių rinktinė.
Abejuose vienetuose tarnavo po daugiau nei 500 karių. Radviliškyje savaitgaliais dažnai mišiose dalyvaudavo jungtinis choras, kurį sudarė daugiau nei 100 karių.
Norint rasti atsakymą, kodėl 1935 metais buvo perkelti minėti vienetai, pirmiausia reikia prisiminti Nepriklausomybės kovas, vykusias 1919 metais.
Nors Šiauliai buvo akivaizdžiai didesnis miestas nei Radviliškis, bet bermontininkai dantimis ir nagais įsikibo būtent į Radviliškį. Čia jie ir sutelkė itin didelį karinį turtą: ginklus, techniką, lėktuvus, amuniciją. Dalį turto lietuviai sėkmingai perėmė po pergalės pasiektos kautynėse, vykusiose 1919 lapkričio 21-22 dienomis.
Tiek lietuviai tiek bermontininkai geležinkelio mazgą laikė strateginiu objektu, nes traukiniai buvo pagrindinė, efektyvi ir pigi transportavimo priemonė. Netoli Linkaičių geležinkelio atšakos vedė link Kauno, Vilniaus bei link Daugpilio. Per Radviliškio stotį buvo galima iš Kauno aprūpinti ir remti karius Dauguvos fronte. Neturint tokio svarbaus mazgo kontrolės galėjo įtakoti pietryčių sienų apsaugą bei sėkmę Dauguvos fronte prieš bolševikus. 1935 m. vykstant kariuomenės reformai, remiantis slaptu krašto apsaugos ministro įsakymų, liepos 20 d. geležinkelių kuopa buvo performuota į II inžinerijos batalioną su dviem pagrindinėmis specialybėmis (geležinkelininko ir inžinierių), kuris dislokuotas Radviliškyje.
Radviliškis pasirinktas dėl to, kad jame buvo geležinkelio mazgas, iš kur mobilizacijos metu buvo galima bataliono inžinerines kuopas ir jų įrangą greitai permesti I ir III divizijoms. Taip pat batalionas dalimis ar visas galėjo būti greitai permetamas visomis kryptimis. Šarvuočių rinktinė perkelta dėl tos pačios priežasties, nes būdama šalio tokio patogaus geležinkelio mazgo, jungiančio plačiai išvystytą visomis kryptimis geležinkelių tinklo, šarvuočiai tapo labai mobilūs ir gana trumpu laikotarpiu galėjo atsidurti bet kurioje Lietuvos vietoje.
Be to galima įžvelgti ir geležinkelio mazgo gynybos būtinybę. 1940 metais birželio 15 d. Lietuvą okupavo sovietai. Visą karinį turtą perėmė okupantai. Geriausiu atveju, lietuvių kariai buvo išleidžiami į atsargą, bet daugumai jų teko keliauti į Sibirą ar kalėjimus. Šio likimo neišvengė ir Radviliškyje buvę II-asis inžinerijos batalionas ir Šarvuočių rinktinė, kurių dalis tuo metu buvo neseniai sugražintame Vilniuje. Atimtose kareivinėse įsikūrė sovietų 202-a motorizuotoji divizija. Jos technikos parke atsidūrė ir keli Lietuvos kariuomenės tankai Renault FT-17 bei Vickers-Armstrong.
Prasidėjus karui, minėta divizija, pradžioje gana sėkmingai kariavo su nacistinės Vokietijos vienetas, bet vėliau išformuota. Sovietus Radviliškio kareivinės pakeitė nacių kariai. Sprendžiant iš žmonių prisiminimų, galima daryti prielaidą, kad kareivinėse buvo įrengta ligoninė, o karinėje teritorijoje - karo belaisvių stovykla. Sugrįžus sovietų kariuomenei, toje pačioje stovykloje jau buvo laikomi patys vokiečiai. Kiek vėliau, apie 1950-1960 metus, Šiauliuose pastatytas strateginis karinis aerodromas. Jame buvo dislokuota daug sovietinių orlaivių, aerodromą prižiūrėjo daug įvairios technikos. Šiam darbui atlikti buvo reikalingas kvalifikuotas personalas. Todėl Radviliškio kareivinės buvo panaudotos sovietų kariuomenės KOP Jaunesniųjų aviacijos specialistų mokyklai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, į kareivines persikėlė ką tik suformuota SKAT Šiaulių rinktinės Radviliškio kuopa bei įkurtas Petro Bartkaus vardo mokymo centras. 2008 metų rugsėjį Oro gynybos bataliono štabas, štabo ir aprūpinimo baterija pakeitė savo dislokacijos vietą ir iš Šiaulių rajono, Mumaičių kaimo, persikėlė į Radviliškį.
Oro gynybos bataliono padaliniai iki šiol įsikūrę senose Radviliškio kareivinėse ir tęsią čia kariškas tradicijas pradėtas prieš 80 metų (nuo 1935 metų).
Parengta pagal Oro gynybos bataliono vyriausiojo puskarininkio srž. mjr. Alvydo Tamošiūno paskaitos medžiagą ir kitą bataliono parengtą informaciją
Nuotr. aut. – vyr. eil. Marius Samoška
