Naujienos

Jau suėjo penkeri metai nuo Maidano įvykių pradžios. Krymas vis dar lieka užgrobtas, o karinis konfliktas Donbase nesibaigia. Įtampa didėja ir Kerčės sąsiauryje. Kovodami su agresoriais kone kasdien žūsta ištikimiausi tėvynės gynėjai, vien Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgos jau neteko 70 karių. Praėjusiais metais Ukraina gynybos poreikiams iš biudžeto skyrė rekordinę 170 mlrd. grivinų (1 EUR = 31,73 UAH) sumą, tai leido aktyviau perginkluoti kariuomenę ir finansuoti naujos ginkluotės kūrimą vietinėse ginklų gamybos įmonėse. Tai – neišvengiama būtinybė.

Publikacija mokymo misijoje Ukrainoje dalyvaujančius Lietuvos karo policininkus iš šių metų vasario mėn. žurnalo „Karys“.

Paskutinę praėjusių metų dieną Ukrainoje prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Prognozuojama, kad šiems rinkimams, įvyksiantiems kovo 31 d., teks išleisti apie 2,3 mlrd. grivinų, o spalio mėnesio pabaigoje dar laukia rinkimai į Aukščiausiąją Radą. Maža to, Kalėdų išvakarėse (jas stačiatikiai šventė sausio 7 d.), Ukrainos stačiatikių bažnyčia, Maskvos patriarchato apmaudui, oficialiai tapo autokefaline (t. y. savarankiška). Sveikindamas ukrainiečius su Kalėdomis Kijevo ir visos Ukrainos metropolitas Epifanijus, be kita ko, sakė: „Mes tikime, kad šiemet Ukrainoje įsivyraus ilgai laukta taika: rytuose pasibaigs karas, mes susigrąžinsime okupuotas teritorijas, atsiimsime Krymą, ir viskas klosis taip, kaip mes norime, nes Dievas tai paliudijo mums padėdamas.“

Kaip visada, Lietuva tvirtai palaiko Ukrainą. Už agresiją Kerčės sąsiauryje ir Juodojoje jūroje atsakingiems Rusijos asmenims įvedė nacionalines sankcijas. Pagal išgales didinama ir Lietuvos karinė parama – Ukrainai papildomai skiriamas didesnis kiekis amunicijos, ten siunčiama daugiau karinių instruktorių ir kibernetinio saugumo ekspertų, kad padėtų atremti hibridines atakas, ypač rinkimų metu.

Išsamiau apie Ukrainoje tęsiamą Lietuvos karių misiją papasakojo Lietuvos kariuomenės Karo policijos (KP) Planavimo ir operacijų skyriaus operacijų vyresnysis specialistas št. srž. Ilja Nikitinas.

Beje, kovo 15 d. KP kolektyvas minės 100-ąsias įkūrimo metines (tą dieną 1919 m. Kauno karo komendantas suorganizavo Kauno milicijos kuopą, kurios paskirtis buvo prireikus padėti palaikyti tvarką mieste ir apskrityje. Pirmuoju kuopos vadu paskirtas karininkas Jonas Jočys).

Neeilinė auditorija

„Praėjusiais metais dalyvavome karinėje mokymo misijoje Ukrainoje, – sakė št. srž. I. Nikitinas. – Dirbome Lvovo karinės teisėtvarkos tarnybos (KTT) Mokymo centre. Ankstesniuose KARIO numeriuose mano kolegos jau pasakojo apie Ukrainos kariuomenės KTT reorganizavimą į Karo policijos tarnybą. Tai ganėtinai naujas padalinys. Šiam Mokymo centrui dar tik metai, tačiau jis labai sparčiai plėtojamas – tobulinama mokymo bazė, įsigyjama  mokymo procesui reikalingų naujų priemonių (dažasvydžio, šratasvydžio ginklų, elektrinių peilių savigynos treniruotėms, daug sportinio inventoriaus), įrengiami sporto aikštynai, salės, kuriamos mokymo programos, kviečiami užsienio šalių instruktoriai. Be mūsų, lietuvių, tam tikrus mokymo modulius dėstė amerikiečiai, britai, kanadiečiai, italai, lenkai. Mes tris mėnesius rengėme Ukrainos karius pagal asmenų apsaugos instruktorių kurso programą. Mokant instruktorius, sugebančius kokybiškai ir kvalifikuotai perteikti žinias kariams, reikalingas visas kompleksas specifinių žinių ir įgūdžių. Pirmiausia, tai patirtis, dėstomo dalyko išmanymas, instruktorių rengimo metodikos žinojimas ir mokėjimas ją perteikti, mūsų, instruktorių, kompetencija, gebėjimas aiškiai, suprantamai, įdomiai pateikti dėstomą medžiagą auditorijai. Šių savybių ir įgūdžių visuma suponuoja instruktoriaus autoritetą, be kurio tikslo pasiekimas neįmanomas. Reikia suprasti, kad auditorija, su kuria mums teko dirbti, – ne eiliniai šauktiniai kariai, dalyvaujantys mokymuose ar pratybose vien todėl, kad vykdo įsakymą, o kvalifikuoti ir motyvuoti, tvirtos moralės, profesionalūs KTT specialios paskirties padalinių patyrę kariai vykdant realius kovos veiksmus Rytų Ukrainoje. Kaip įsitikinau, didžiausias situacijos iššūkis buvo tai, kad dėstydamas tokiai auditorijai turi būti tikrai, kaip sakoma, „geras“. Tai ne tas variantas, kai einamos pareigos savaime lemia autoritetą. Visi šiame kurse dalyvavę kariai (jų buvo 16) jau buvo sėkmingai baigę asmenų apsaugos kursus, dėstomus Lietuvos instruktorių. Daug patirties asmenų apsaugos srityje yra sukaupę amerikiečiai ir britai. Jų mokymo modeliai, naudojamos materialinės priemonės ir infrastruktūra yra įspūdingi. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje apsaugininkų mokymui naudojamas specialiai tam pastatytas ir iki smulkmenų įrengtas ambasadą imituojantis pastatas, kuriame išdėstytos vaizdo stebėjimo kameros fiksuoja kiekvieną besitreniruojančios komandos judesį. Daug medžiagos vertėme iš anglų kalbos, tačiau, ruošiant vizualines prezentacijas kariams, visą medžiagą reikėjo versti į rusų kalbą.

Taigi kurso programa išties skyrėsi nuo anksčiau ukrainiečiams lietuvių dėstyto asmenų apsaugos kurso, kur buvo akcentuojamos trys pagrindinės sudedamosios dalys: asmeniniai įgūdžiai, kolektyvinis rengimas ir planavimas, – sakė št. srž. I. Nikitinas. –  Į instruktorių mokymo procesą įtraukiamos tokios disciplinos, kaip komandinio darbo ir lyderio ugdymas, metodinis instruktorių rengimas, specialusis rengimas, medicininis rengimas, fizinis padalinio rengimas bei kovinė savigyna. Nemažai laiko skiriama specifiniams dalykams, pvz., klausytojai mokomi ne tik šaudyti, bet ir vairuoti ekstremaliosiomis sąlygomis, atpažinti improvizuotus sprogdinimo užtaisus, gilina kitų taktinių dalykų žinias, susipažįsta su etiketo, elgsenos skirtinguose oficialiuose renginiuose, aprangos kodų, taip pat bendravimo su žiniasklaidos atstovais ypatumais (su tikra praktika, kai klausytojai privalėjo duoti interviu tikriems žurnalistams). Iš esmės mokymas vyko dviem etapais: iš pradžių mes dėstėme teorines ir praktines paskaitas, metodiškai pateikdami instruktorių rengimui reikalingą informaciją. Paskui kurso klausytojai, taikydami įgytas žinias ir savo patirtį, patys, kaip instruktoriai, savo kolegoms metodiškai vesdavo teorinius ir praktinius mokymus. Ir pagal specialią sistemą, kuri aprėpė visą jų, kaip instruktorių, kompetenciją, buvo vertinami. Tai buvo gana sudėtingas, intensyvus ir įtemptas, bet įdomus procesas, pareikalavęs iš jų išties nemažai pastangų. Neslėpsiu, trys kariai šio kurso baigimo pažymėjimų negavo, nes jų žinios buvo įvertintos neigiamai. Faktas, kad tarp jų buvo aukštus karinius laipsnius turinčių karininkų bei seržantų, liudija, kad nuolaidų niekam nebuvo daroma, o objektyvus vertinimas dar aukščiau pakėlė šio kurso baigimo siekiamybės kartelę.“

Gera komanda

„Su ukrainiečiais man teko dirbti ir anksčiau, – toliau pasakojo štabo seržantas. – Per 2013 metais Vilniuje vykusį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą, po kurio, buvusiam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui nepasirašius Asociacijos su Europos Sąjunga sutarties, prasidėjo tragiški įvykiai Maidane, su Vadovybės apsaugos departamentu dirbome užtikrindami Ukrainos delegacijos saugumą. Buvau atsakingas už Ukrainos užsienio reikalų ministro fizinę apsaugą.

Šįkart mūsų grupėje buvo šeši kariai, vadovaujami KP Kauno įgulos vado mjr. Ramūno Jankausko. Visi šie karo policininkai labai patyrę, tarnybos metu vykdantys įvairias užduotis – nuo vadovavimo įgulai iki ikiteisminio tyrimo, operacijų ar fizinio lavinimo ir karinės savigynos specialistų rengimo. Žinoma, turint omeny, kad dirbame vienoje tarnyboje, visi buvome pažįstami, kartais vykdydavome bendras užduotis. Su grupės vadu mjr. R. Jankausku, pasiūliusiu man prisijungti prie šito projekto, beveik vienu metu atėjome tarnauti į KP. Aš 2005 m. perėjau iš kitos tarnybos, o jis, baigęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, tapo mano būrio vadu. Vėliau kartu tarnavome Afganistane. Kitus grupės karius irgi pažinojau kaip gerus, praktiškai patyrusius specialistus, turinčius instruktorių kvalifikaciją, išmanančius instruktorių rengimo, komandinio darbo ir lyderių ugdymo metodikas. Manau, labai svarbu žinoti, kas yra tavo bendražygiai, pasitikėti jų patirtimi ir kompetencija, kad galėtum siekti bendro tikslo.

Grupėje buvo vienas jaunas, daugeliui mūsų nepažįstamas karys. Grupės vadas pats buria komandą, atsižvelgdamas į karių patirtį, kompetenciją ir galimybes atlikti tam tikrus pavedimus, ir šį karį pasirinko dėl jo žinių fizinio rengimo bei kovinės savigynos srityje (Darius turėjo fizinio rengimo specialisto bei kovinio rengimo eksperto kvalifikacijas). Priklauso nuo užduoties specifikos ir konkrečių tikslų, bet vienas iš pagrindinių darbo su ukrainiečiais kriterijų yra mokėti kalbą. Nors Ukraina stengiasi atsinaujinti, pereiti prie vakarietiško kariuomenės modelio, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, o Ukrainos kariai stropiai mokosi kalbų, tačiau ne paslaptis, kad dauguma jų prastai kalba angliškai. Todėl viena pagrindinių galimybių kokybiškai perteikti jiems informaciją yra mokėti rusų kalbą. Kurso metu buvo nemažai fizinio rengimo bei kovinės savigynos mokymų, kuriuos vedė Darius, klausytojams tekdavo intensyviai treniruotis, nevengiant artimo fizinio kontakto. Būta ir traumų. Tempas vis didėjo. Dariaus rusų kalbos įgūdžiai gana paviršutiniški, tačiau buvo įdomu stebėti, kaip jis, pasitelkdamas anglų kalbą, padrąsinančius rusų kalbos žodelius: „nu“, „davai“, „molodec“ ir vadinamuosius tėviškus antausius per daug įsiaudrinusiems, puikiai susitvarkė su užduotimi ir pasiekė norimą tikslą. Pelnė ne tik kursantų, bet ir kitų grupės instruktorių pasitikėjimą ir pagarbą.“

Apsauginiais netampama per naktį

„Įvairiomis progomis man teko stebėti Ukrainos valstybinės apsaugos valdybos pareigūnų, saugančių Ukrainos prezidentą ir aukščiausius valdžios atstovus, darbą, – tęsė pasakojimą štabo seržantas. – Be abejo, tai gerai paruošti, aukštos kvalifikacijos asmens sargybiniai, bet jie dirba išskirtinai vien su aukščiausiais valstybės pareigūnais. O aukšto rango karinių atstovų (nacionalinių ir užsienio šalių gynybos ministrų, generolų) apsaugos funkcija, kaip ir daugelyje Vakarų valstybių, patikėta KP (ten kol kas –  KTT). Turint omeny, kad KTT kariai nuolat gauna užduočių, susijusių su fizinės apsaugos organizavimu ir vykdymu, akivaizdu, kad tokių specialistų poreikis itin didelis. Tuo galėjome įsitikinti patys, kai, kursui įpusėjus, per Ukrainos nepriklausomybės dienos minėjimo šventinius renginius, karinį paradą mūsų kursantai realiai planavo ir vykdė užsienio delegacijų vadovų fizinę apsaugą. Reikėtų paminėti, kad ši užduotis buvo planuota iš anksto, tačiau delegacijų ir saugomų asmenų tikslus skaičius nebuvo žinomas iki paskutinės dienos. Baimintasi, kad bus gerokai daugiau VIP asmenų, nei jų apsaugai reikia karių, galinčių tinkami vykdyti užduotį. Pradėjus ruoštis šiai operacijai, mūsų kurso klausytojams, įpusėjusiems instruktorių kursą, o prieš tai baigusiems asmenų apsaugos kursą ir turėjusiems realios praktikos vykdant asmenų apsaugos užduotis (tarp jų ir antiteroristinės operacijos (ATO) rajone, kuri dabar vadinama Jungtinių pajėgų operacija rytinėse Donecko ir Luhansko srityse, JPO), į pagalbą, vadų nurodymu, buvo atsiųsti kariai, kurių dalis su asmenų apsauga iki tol nieko bendro neturėjo. Nežinau, matyt, juos atsiuntę vadai tikėjosi, kad mes per savaitę parengsime juos asmens sargybiniais, sugebančiais užtikrinti, tarkim, Jungtinės Karalystės gynybos ministro apsaugą. Tai, žinoma, įkvepiantis pasitikėjimas, tačiau būkime realistai. Laimė, į tokius kraštutinumus nukrypti nereikėjo ir užduotis atliko seniau parengti kariai. Tačiau šis, iš šalies žiūrint, kurioziškas pavyzdys rodo, kad yra sistemos trūkumų ir per ilgą laiką suformuotam mąstymui pakeisti dar reikia laiko.

Bet žmonių, turinčių valios ir galinčių tai padaryti, Ukrainos kariuomenėje iš tiesų yra. Ateina nauja karininkų karta, jauni, perspektyvūs, užsienio kalbų mokantys, kovose užgrūdinti, tikri savo šalies patriotai, gebantys keisti sistemą, tobulinti ją. Jiems reikia tiesiog netrukdyti, ir šioje situacijoje Lietuvos, kaip ir kitų Vakarų šalių, pagalba Ukrainai išties yra svari, nes jie mato mūsų pavyzdį ir siekia užsibrėžto tikslo. Iš jų būtų galima pasimokyti pozityvaus mąstymo. Suvokimo, kad jei esi viršesnis ar pranašesnis už savo pavaldinį (ir net jei nesi), vis tiek turi motyvuoti jį savo pavyzdžiu. Buvo mūsų kurse toks pulkininkas leitenantas, vieno iš KTT specialiosios paskirties skyrių viršininkas, vardu Ivanas. Aukštas, stambus kaip lokys (apie 120 kg svorio). Atsimenu, kai pirmą kartą pamačiau jį laikant fizinio parengtumo normatyvus, pagalvojau – „nepaveš“. O jis – kaip traktorius ir užsispyręs. Maža to, kad su visais bėgdavo, bet dar ir didesnius atstumus pasirinkdavo. Atbėga, nors ir paskutinis, bet nesustoja, tikslo siekia. Paskui iš kadaise buvusių jam pavaldžių karių sužinojau, kad jis ir ATO toks buvo, niekada svetimomis nugaromis nesidangstydavo. Dėl savo karių stengdavosi. Ir naktinio matymo prietaisų bei termovizorių kariams per ATO rajone kariuomenei padedančius savanorius parūpindavo. Ir sporto sales, baseinus ar nemokamas bokso treniruotes tarnybos vietoje suorganizuodavo. O laisvalaikiu dar ir anglų kalbos karius mokydavo, savo iniciatyva. Kariai jį gerbė – arba tėvavardžiu (Michalyč), arba „batia“ (tėvu) vadino.“

Karys – ne politikų įkaitas

„Nesiliaujantis karas Rytų Ukrainoje karių nuotaikas veikia įvairiai, – kalbėjo št. srž. I. Nikitinas. – Bet, kaip minėjau, jie profesionalai, į savo tarnybą žiūrintys kaip į darbą, kurio esmė – pareiga, atsakomybė už savo namus ir šeimas. Jų nuostata: „Jei ne mes, tai kas?!“ Kai kurie iš jų nuo pat 2014-ųjų, kai viskas prasidėjo, kasmet grįžta į ATO rajoną ir praleidžia ten po 3–4 mėnesius, tiesiog todėl, kad toks jų darbas. Jie to nesureikšmina. Universalus karys – mąstantis karys. Motyvuotas įvykdyti įvairaus sudėtingumo užduotis, puikaus kovinio ir fizinio pasirengimo, sugebantis objektyviai vertinti situaciją, žinantis, kaip optimaliai panaudoti žinias ir įgūdžius maksimaliai teigiamam rezultatui pasiekti. Kariai nesivelia į politiką, jie tarnauja savo šaliai ir, kaip suprantu, jau seniai nustojo ko nors tikėtis iš artėjančių ar jau įvykusių rinkimų. Spaudoje Ukrainos valdininkai ar politikai dažnai kaltinami korupcija. Būdami Ukrainoje ir mes nemažai tokių istorijų girdėjome. Vien apsilankymas buvusio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus rezidencijoje (po jo pabėgimo iš šalies 2014 m. ji atvira visiems, norintiems ją apžiūrėti) su sraigtasparnio aikštelėmis, golfo aikštynais, retro automobilių kolekcijų prikimštais garažais, raudonmedžio laivais, asmenine ligonine, prabangiomis, auksu inkrustuotomis salėmis, šviestuvais, baldais ir visa kita sunkiai suvokiama ir pagrindžiama prabanga – priverčia susimąstyti apie šių istorijų tikrumą. Bet gal tai – vien seno raugo valdininkų ydos, gal dabartiniai jau šitaip negyvena. Ir dirba išskirtinai šalies, o ne savo labui. Nežinau. Tačiau pamąstyti yra apie ką: Ukrainos kariams, atvykusiems iš kitų miestų, mokami komandiruotpinigiai – 60 grivinų (apie 2 Eur) per dieną, o pietūs miesto valgyklėlėje kainuoja 70 grivinų, kareivinių valgykloje šiek tiek mažiau, bet kareiviška košė ten ne tokia gardi kaip Lietuvoje. Kas tai? Anekdotinė situacija, kai kariams reikia primokėti iš savo kišenės, kad galėtų tarnauti? Ir jie dar sako, kad prasidėjus karui, požiūris į kariuomenę pasikeitė į gerąją pusę. Mačiau daug pavyzdžių, kaip profesionalūs, labai patyrę kariai, galintys išeiti į civilinį gyvenimą ir realizuoti (arba, kitaip sakant, parduoti) savo gebėjimus brangiau ten, kur rizika mažesnė, o atlygis didesnis, vis tiek lieka tarnyboje, priima visus iššūkius, rizikuoja savo sveikata ar net gyvybe ir nesitraukia. Politikas gali iš pradžių pasakyti, o paskui atsiimti savo žodžius arba pamiršti juos. Karys taip negali. Jei davei priesaiką, turi būti ištikimas jai iki galo, kad ir kas nutiktų. Ir šie žmonės – akivaizdus šios ištikimybės įrodymas. Tai ne šiaip žodžiai, juk prisieki ne abstraktiems tikslams, kokiems nors valdininkams ar politikams, tu prisieki savo Tėvynei, savo šeimai ir ginklo broliams.

Man į atmintį įsirėžė vieno iš karių, su kuriais dirbome, pasakota istorija. Prasidėjus karui, nemažai karių iš aeromobilių (desantinių) padalinių, dalyvavusių tiesioginėse kovose, pirmais mėnesiais buvo sužeisti ar žuvo. Jų šeimos neteko maitintojų, vaikai – tėvų. Todėl dabar likę gyvi jų ginklo broliai ne tik stengiasi kuo galėdami padėti toms šeimoms, bet ir turi gražią tradiciją: rugsėjo 1-ąją desantininkai apsirengia paradines uniformas ir veda už rankų savo žuvusių draugų vaikus į mokyklą.“

Grūstis Černobilyje

„Daugeliui mūsų ši misija buvo ne pirma, – sakė pašnekovas. – Kalbant apie patirtį asmenų apsaugos srityje, per penkerius metus, kol KP užtikrino Lietuvos specialiosios misijos Afganistane vadovo apsaugą, beveik visi mes po kelias rotacijas tarnavome ten atlikdami šias funkcijas. Man patirties tarptautinėse operacijose teko pasisemti ir anksčiau. Tai mano ketvirtoji misija. 2004 m. dalyvavau taikos palaikymo operacijoje Kosove, vėliau dviejose misijose Afganistane, Specialiosios misijos vadovo apsaugos grupėje. KP esu atsakingas už operacijas, todėl pačiam teko rengti ne vieną į tarptautines operacijas išvykstančią grupę. Esu baigęs du asmenų apsaugos kursus Latvijoje, britų sertifikuotą asmenų apsaugos kursą su airių instruktoriais. Vykdžiau įvairias, su realia asmenų apsauga susijusias užduotis, dalyvavau įvairiose pratybose bei treniruotėse, tarp jų – su Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgomis ir Vadovybės apsaugos departamentu. Kartu su mjr. R. Jankausku priklausome NATO Karo policijos kompetencijų centro tarptautinei darbo grupei, dirbančioje asmenų apsaugos srityje, dalyvaujame forumuose – pernai Jungtinėje Karalystėje, šiais metais toks forumas planuojamas Vokietijoje. Įgytą patirtį aktyviai naudojome Ukrainoje.

Ukrainoje mūsų gyvenimo sąlygos iš tiesų buvo geros: apgyvendino viešbutyje, valgydavome netoli dalinio mieste esančioje valgykloje. Ukrainiečių maistas skanus ir panašus į mūsų. Nacionalinis patiekalas „vareniki“ – tai tešlos virtinukai, įdaryti bulvėmis, grybais arba vyšniomis. Teko ir kareiviškos košės ragauti, bet, kaip sakiau, Lietuvoje ji skanesnė. Laisvalaikį, kurio nebuvo itin daug, leisdavome sportuodami, buvo galimybė treniruotis dalinio sporto salėse, miesto baseine. Ukrainoje daug įdomių lankytinų vietų, muziejų, pilių. Daug bendravome su kariais, kuriems vedėme kursą. Kartu dalyvaudavome sporto renginiuose, buvome žygyje Karpatų kalnuose, užkopėme į aukščiausią kalną Hoverlą (ukr. Гове́рла, jo aukštis – 2060,8 m). Būdamas Ukrainoje net pasiekiau Černobylį. Keista vieta, apie kurią yra daug pasakojimų ir legendų, ten laikas tarsi sustojo. Prieš daugelį metų, po atominės elektrinės sprogimo, apleistas ir medžiais apaugęs miestas vaiduoklis, kurio bet kuriame kampelyje radiaciją matuojantys dozimetrai iki šiol traška. Tačiau įdomu yra tai, kad apsukrūs ukrainiečiai sugebėjo paversti technogeninės katastrofos objektą pelninga, turistų gausiai lankoma vieta. Važiuodamas ten galėjau tikėtis visko, bet tikrai ne to, kad norint nusifotografuoti prie miesto pavadinimo lentelės ar kito objekto reikės stovėti turistų eilėje arba pačiame Pripietės centre pakliūti į turistinių autobusų spūstį.

Sunkiausia, kaip ir kiekvienoje misijoje, buvo išsiskyrimas su šeima. Žinoma, šiuolaikinės technologijos praplečia komunikacijos su artimaisiais galimybes, tačiau namų ilgesys vis tiek jaučiamas.“

Apie save

„Gimiau ir užaugau Vilniuje, – pasakojo št. srž. I. Nikitinas, – baigiau vidurinę mokyklą, paskui studijavau aukštesniojoje mokykloje, vėliau – Lietuvos edukologijos universitete. Mykolo Romerio universitete įgijau teisės magistro laipsnį. Karyba visada domėjausi, todėl nuo 1998 metų pradėjau tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Šeimoje kariškių daugiau nebuvo, mano mama – pedagogė, tėvas – inžinierius, tik seneliui teko dalyvauti Antrajame pasauliniame kare, už narsą buvo apdovanotas ordinu. Manau, narsa ir pasiryžimas aukotis yra vieni stipriausių žmogaus būdo bruožų. Beveik iš karto po pirmosios savo misijos Kosove 2005 m. perėjau į KP. Labai vertinu, kad esu jos dalis. Įdomi, dinamiška tarnyba leidžia save realizuoti ir tobulėti. Keliauti, įgyti naujų profesinių žinių. Mokytis pačiam ir padėti kitiems. Manau, pasibaigus tarnybai ir išėjęs į atsargą vis tiek veiksiu ką nors panašaus. Tai, ką sugebu geriausiai. Kariuomenės šaudymo iš pistoleto čempionatuose drauge su KP komanda ne vienus metus tapome nugalėtojais. Ir nors aš ne taip seniai įsitraukiau į ją, o ir mano pasiekimai kol kas ne tokie įspūdingi kaip mano kolegų Edvino ir Vitalijaus, tačiau esu šios komandos dalis ir stengiuosi daryti pažangą. Šaudymas – sporto šaka, kurioje pagrindinis priešininkas esi tu pats. Kad pasiektum gerą rezultatą, turi atsikratyti jaudulio, susikoncentruoti ir tiesiog treniruotis. Daug. Pernai su Lietuvos kariuomenės šaudymo iš pistoleto rinktine dalyvavome Pasaulio kariškių šaudymo čempionate Tiune (Šveicarija), kuriame kitų šalių komandoms atstovavo profesionalūs sportininkai olimpiadų, pasaulio ir Europos šaudymo čempionai. Tai normali praktika tokio lygio varžybose. O mums, kuriems šaudymas nėra pagrindinis darbas, toks rezultatas, kai iš pirmo karto patenki į pajėgiausių pasaulio šaulių šimtuką, – motyvacija dar labiau treniruotis. Ta proga norėtųsi padėkoti mūsų viršininkams, ypač Karo policijos vadui plk. ltn. Laimui Baliūnui, už komandos palaikymą ir galimybes tobulėti treniruojantis ir dalyvaujant varžybose.

Šeima, be abejo, brangiausia, ką turiu. Vaikams stengiuosi būti pavyzdys. Kartu sportuojame (labai mėgstame plaukimą, važinėjimą dviračiais, žiemą – slidinėjimą), keliaujame ir leidžiame kartu laisvalaikį. Pats mėgstu motociklus (priklausau karių motociklininkų klubui) ir greitį, todėl kartais, žinoma, saugiai, motociklu ir vaikus pavėžinu. Kiekvienas turime savo charakterį, kartais gal ir aš būnu griežtokas, tačiau visą laiką stengiamės surasti bendrą kalbą. Manau, tik laikas parodo, ar tinkamai auklėjame vaikus ir ką jie ateityje apie mus pasakys.“

Teksto autorius Kazys Jonušas (žurnalas „Karys“)