Naujienos

Visada atrodo, kad herojų yra kur nors ten, toliau, kitame mieste, rajone, šalyje, kad jie yra kokie nors ypatingi, nepanašūs į aplink mus esančius žmones, kuriems mes kasdien spaudžiame ranką, stovime bendroje prekybos centro eilėje prie kasos arba stumdomės viešojo transporto salonuose. Bet dažniausiai herojai kaip tik tokie ir yra – paprasti, beveik niekuo neišsiskiriantys, kiekvieną dieną šalia mūsų dirbantys įprastą darbą arba vykdantys vadų skirtas užduotis.

Toks yra ir Karo policijos Vilniaus įgulos 3-iojo karo policijos būrio 1-ojo skyriaus vyresnysis karo policininkas grandinis Artūras Matulevičius. Ūgiu, išvaizda, atrodo, niekuo neišsiskiriantis iš tarnybos draugų, bet tik iš išorės. Tarnaudamas Karo policijoje Artūras pasižymėjo kaip atkaklus, pareigingas, veiklus, puikiai fiziškai pasirengęs ir visada savo tikslo siekiantis karys, kuris ir šį kartą – įvykdęs kilnų poelgį – norėjo būti nepastebėtas. Tik raginamas artimiausių draugų ir kolegų, jis atskleidė visiems, kad vieną šaltą sausio dieną,  rizikuodamas gyvybe, ištraukė iš ledinio vandens skęstančią merginą.

Istorija nutiko šių metų sausio 16 d. vakarą. Artūras po tarnybos leido laisvalaikį su draugais Ignalinos rajono Meironių kaime esančioje sodyboje. Sutemus, vakarienės metu žvelgdamas pro langą, Artūras pastebėjo ant ežero, esančio greta sodybos, žibintų šviesą, kuri po kelių akimirkų užgeso. Karys, atidaręs duris pasižiūrėti, kas atsitiko, išgirdo pagalbos šauksmą. Apšvietęs žibintu ežero paviršių, vaikinas tolumoje pamatė vandenyje besigrumiantį žmogų. Vietoje, kur į ežerą įteka upė, ledas net šią žiemą buvo labai plonas ir pavojingas, o ta vieta nuo seno garsėjo nelaimingais atsitikimais. Artūras, skubiai apsirengęs, išlėkė į lauką, trumpai apmąstė tolimesnius veiksmus, pagriebė virvę ir nubėgo iki ūkinio pastato, kuriame buvo laikoma kanoja. Ją nusikėlęs, puolė prie upės, įtekančios į ežerą, pakrantės. Tuo pat metu prie kario atbėgo ir jo draugas Rolandas, kuris padėjo irkluoti kanoją

Priplaukę arčiau, pamatė ant ežero ledo gulintį vaikiną ir vandenyje į nuskilusią ledo lytį įsikibusią merginą. Artūras vaikinui liepė pasitraukti toliau nuo ledo krašto ir numetė jam virvės galą, liepdamas tvirtai laikyti. Prisiartinęs prie skęstančiosios, karys padavė jai irklo galą, ant kurio prieš tai apvyniojo virvę, bet mergina buvo jau labai sušalusi, netenkanti paskutinių jėgų, todėl nesugebėjo išlaikyti irklo rankoje. Tada priplaukęs arčiau Artūras apvyniojo virvę aplink merginos riešą ir ėmė traukti į saugesnę vietą. Pavykus ištraukti sušalusią merginą iš vandens, Artūras ir Rolandas nuvedė šoko ištiktus įsimylėjėlius į savo sodybos pirtį sušilti, davė karštų gėrimų ir perrengė sausais drabužiais. Nors jaunuoliai buvo sukrėsti įvykio, jokių rimtų fizinių sužalojimų nepatyrė ir medikų pagalbos atsisakė. Atsigavusius po šoko juos Artūras su draugu parvežė į namus.

Šis romantiškas naktinis pasivaikščiojimas užšalusiu ežeru jaunajai porelei vos nesibaigė tragedija. Iš mirties gniaužtų išgelbėta mergina nuoširdžiai dėkojo savo gelbėtojams ir likimui už tai, kad tinkami žmonės atsidūrė tinkamu metu ir tinkamoje vietoje.

Žinoma, kiekvieno piliečio, ypač kario, pareiga suteikti pagalbą papuolusiam į pavojų, bet ar kiekvienas iš mūsų būtume laiku sureagavę į žaibiškai besikeičiančią situaciją, ar priimtume teisingus sprendimus, kai sekundžių dalys žaidžia gyvybėmis?

Karo policijos viešųjų ryšių karininkas  kapitonas  Pavelas Lukjanovas

Nuotraukos iš gr. A. Matulevičiaus asmeninio archyvo