Įpusėjus Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje vykstančioms aktyviojo kariuomenės personalo rezervo karių pratyboms, nusprendėme pakalbinti vieną jų – jauną, ambicingą ir patriotišką eil. Daumantą Matulį, kuris po kelerių metų pertaukos vėl ryžosi užsivilkti kario uniformą.
Pažintį pradėkime nuo Jūsų prisistatymo.
Esu kilęs iš Kauno, dirbu mechanikos grupės vadovu įmonėje, gaminančioje ir visame pasaulyje parduodančioje ultragarsinius vandens skaitiklius. Turiu mylimą žmoną, su kuria auginame 9 mėn. dukrytę.
Kada pasukote kario keliu ir kas lėmė tokį Jūsų apsisprendimą?
Baigęs bakalauro studijas Kauno technologijos universitete, nusprendžiau savanoriškai atlikti 9 mėn. karinę tarnybą. Gal ir nebūsiu labai originalus pasakydamas, kad viena svarbiausių priežasčių, lėmusių tokį mano pasirinkimą, buvo ir yra meilė savo šaliai. Labai myliu Lietuvą ir niekuomet nekilo minčių kelti sparnus svetur. Žinoma, patriotiniai jausmai neatsirado iš niekur – jis mano širdyje nuo mažens, o skaudūs Lietuvos istorijos įvykiai yra susipynę su mano šeimos istorija: mano senelis buvo ištremtas į Vorkutą, ten gimė ir mano tėtis, į Lietuvą sugrįžęs tik 12-os metų. Mano tėvai yra lietuvių liaudies ansamblio „Blezdinga“ nariai, koncertuojantys kartu su folkloro dainininke Veronika Povilioniene. Per kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius jų dainų per radiją klausėsi prie Televizijos bokšto susirinkę Laisvės gynėjai. Nuo mažens matydamas šeimoje puoselėjamas patriotines vertybes žinojau, kad duoklę savo šaliai privalau atiduoti ir aš.
Tarnavote Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione? Kokie prisiminimai išlikę iš privalomosios karo tarnybos?
Pasirinkęs Vaidoto mechanizuotąjį pėstininkų batalioną tikrai nenusivyliau. Aišku, karinė disciplina iš pradžių šokiravo. Ko ir norėti – patekęs iš komforto zonos privalėjau greitai adaptuotis. Tačiau tarnyboje nudžiugino tai, kad joje nebuvo išlikę sovietinio paveldo. Aišku, visi buvome ugdomi, auklėjami ir muštruojami, tačiau nebuvo jokių mano savivertę žeminančių dalykų. Tarnavau žvalgų būryje štabo kuopoje – teko įveikti nemažą atranką, kad patekčiau į šį būrį. Dykinėti nebuvo kada – nuolat mokėmės naujų dalykų, daug skirtingų ginklų teko įvaldyti, pratybose dalyvauti, šaudyti, šlapti, šalti ir miegoti miške... Tikriausiai įsivaizduojate, koks tai buvo kontrastas palyginti su mano kasdieniu gyvenimu. Tarnaudamas gyvenau visai kitu ritmu ir kitais rūpesčiais.
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, ką Jums davė privalomoji karinė tarnyba?
Pirmiausia mano gyvenime atsirado daugiau disciplinos, konkretumo ir savarankiškumo, išmokau geriau planuoti savo darbus. Neliko blaškymosi ir neapsisprendimo – tiesiog turi tikslą ir jo sieki. Negaliu sakyti, kad iki tarnybos šios savybės man buvo svetimos, tačiau kariuomenė jas neabejotinai sustiprino.
Kaip jaučiatės po kelerių metų atvykęs į kartotinius rezervo karių mokymus?
Žinojau, kad anksčiau ar vėliau šiose pratybose teks dalyvauti. Ir džiaugiuosi, kad realybė pateisino mano lūkesčius. Visi kariniai įgūdžiai, kuriuos atnaujiname pratybų metu, neabejotinai yra reikalingi. Šiuo metu vyksta šaudymo pratybos, inžinerinio rengimo, ginklų mokymai, kitą savaitę prasidės taktikos pratybos. Numatyta programa orientuota į pagrindinius dalykus, kuriuos reikia prisiminti.
Kaip pavyko susibičiuliauti kolektyve, kokia atmosfera jame vyrauja?
Su kolektyvu sutariame puikiai – labai jaučiasi, kad visi esame tarnavę, tad turime ką papasakoti vieni kitiems, prisimename juokingų istorijų. Vadai taip pat į mus žiūri su pagarba – juk nebe naujokai esame (juokiasi). Pratybose turime bendrų tikslų ir žinome, kad juos pasieksime.
Gal galėtumėte įvardyti 2–3 priežastis, dėl kurių verta atvykti į aktyviojo kariuomenės personalo rezervo karių mokymus?
Pirmiausia – jei iš tiesų esi Lietuvos patriotas, įrodyk tai savo darbais ir poelgiais. Antra – rezervo karių kartotinių mokymų planas yra labai tikslus ir kryptingas, tad baimintis tikrai nėra ko, o atnaujinti savo karinius įgūdžius visada naudinga. Trečia – patekęs čia iš savo kasdienybės pasijunti gyvas, atsidūri savo bendraminčių rate, prablaškai mintis. Mane dažnai stebina, kodėl jauni žmonės stengiasi visais būdais išvengti karinės tarnybos. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai ne tik patriotinė, bet ir asmeninės brandos mokykla. Aš didžiuojuosi tai padaręs, o geri pavyzdžiai, kaip žinoma, užkrečia ir drąsina.
LKM informacija ir nuotrauka.
