„Pasakojant dažno lietuvio šeimos istoriją, neatsiejama šios istorijos dalimi tampa visos Lietuvos istorija“, - prieš išvykdama į vienuoliktąją projekto „Misija Sibiras“ ekspediciją, sakė viena iš jos dalyvių Monika Jurkšaitytė. Monika - Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno 2-osios rinktinės karė savanorė. Kartu su kitais misijos dalyviais, šiemet ji lankysis daugiau kaip 5 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos nutolusioje Chakasijos Respublikoje, Rusijos Federacijoje. Kaip teikia projekto organizatoriai, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LIJOT), šios ekspedicijos komandos tikslai – lietuvių tremties vietose palikti simbolinį kryžių, susitikti su Sibire tebegyvenančiais lietuviais bei rasti ir sutvarkyti lietuvių kapinaites.
Pateikiame Monikos Jurkšaitytės pasakojimą apie jos šeimos istoriją.
Būtent istorijos vingiai nulėmė šeimos likimą, dažnai tragiškai susiklosčiusį, bet viskas vardan Tėvynės. Mano prosenelis Andrius Draugelis buvo 1918 metų savanoris, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis.
Kitas svarbus tarpsnis – partizaninis karas, kuriame dalyvavo prosenelės brolis Petras Jurkšaitis-Beržas, 1944 metais Seredžiaus bažnyčioje davęs priesaiką ginti Lietuvą nuo bolševikų, liko jai ištikimas iki paskutinio atodūsio.
1944 metų gegužės 12 d. po nesėkmingų kautynių prie Turgelių su Lenkijos Armija Krajova, Petras, pajutęs vokiečių dvilypumą, paliko dalinį ir pėsčiomis įveikęs 160 km, grįžo į gimtinę. P. Jurkšaičio-Beržo partizaninė kova buvo nelengva. Šešios žiemos, pragyventos žeminėse, jo optimizmo nepalaužė. 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą buvo ištremti Petro šeimos artimieji ir tada, jam jau nieko daugiau neliko, kaip kovoti iki pergalės. Nuo eilinio kario per šešerius kovos metus Petras Jurkšaitis pareigose pakilo iki viršilos. Rezistencinės kovos laikotarpiu Petras ėjo įvairias pareigas, o nuo 1947 metų jis – jau būrio bei tėvonijos vadas, rezistencijos užsieniui įgaliotinio Juozo Lukšos-Skirmanto patikėtinis.
Mano senelių, Draugelių ir Jurkšaičių šeimos, 1948 metais buvo ištremtos į Krasnojarsko kraštą, kur daugiau nei 10 metų kentė sovietų tremtį. „Tautos priešais“ tapo ir paaugliai Birutė Draugelytė (gim. 1930 m.) ir Adolfas Jurkšaitis (gim. 1932 m.), kurie susipažino ir susituokė Sibire ir susilaukė dukrelės Danutės.
Įdomu, ką šių laikų jaunimas pasiimtų su savimi, jei juos prievarta vežtų toli nuo namų. Mano močiutė dar nesulaukusi 18 metų, pasiėmė mažytę trispalvę ir būtent ją saugojo kaip didžiausią turtą.
Tėtis, Vaclovas Jurkšaitis, savanoris kūrėjas, 1990 metų kovą „Kauno tiesoje“ perskaitęs, kad šaukiami vyrai į Krašto apsaugą, neliko abejingas. Jis laisvai Lietuvai tarnauja iki šių dienų.
Aš pati į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, Dariaus ir Girėno 2-ąją rinktinę, įstojau 2011 metais, vos sulaukusi pilnametystės. Atsakyti, kodėl tapau kare savanore, tikriausiai galiu tik taip – „Tėvynės labui“. Mano manymu, niekada nebus per daug įdėtų pastangų, dėl šviesesnės Tėvynės ateities, o ginti Tėvynę, kiekvieno piliečio pareiga. Tėvynę reikia mylėti ne žodžiais, o darbais.
Prisimenu, kai buvau maža, neretai nesuprasdama prasmės dalyvavau minėjimuose, prispaudusi prie tėčio, kuris net spaudžiant didžiausiam šalčiui ar esant alinančiam karščiui, stovėdavo nejudėdamas rikiuotėje, kai giedodavo Lietuvos himną. Tas jausmas pasakydavo viską, sklisdamas iš pačios širdies. Greičiausiai įvairiausi renginiai, Karo muziejaus sodelyje net ir prie bunkerio Rudšilio miške, kur 1951 gegužės 22 dieną žuvo Petras Jurkšaitis-Beržas, pasakojimai, nuolat į tarnybą išvažiuojantis tėtis, taip giliai įsirežė į atmintį, kad net ir vėliau užaugus negaliu, viso to pamiršti. Duoti priesaiką Lietuvai, tai ne tik priesaikos žodžius ištarti.
Šis jausmas Tėvynei, mane atvedė ne tik į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, bet ir į projektą „Misija Siribas“, kurio dėka, galėsiu nuvykti į kraštus, kuriuose tremtyje gyveno mano seneliai, kiti giminaičiai. ...Nors kartais Tėvynė pareikalauja itin daug tragiškai žuvusių žmonių, pastangų, laiko, tačiau, mano manymu, niekada nereikia nustoti tikėti šviesia, laisvos Lietuvos ateitimi. Anksčiau ateitis priklausė nuo mūsų prosenelių, senelių, tėvų, dabar ateitį kuriame mes. Viliuosi, kad grįžusi iš ekspedicijos, galėsiu pasibelsti į jaunų žmonių širdis, pakviesti kartu tarnauti Lietuvai, dirbti jos labui, tačiau niekada nenustumti užmarštin Tėvynės istorijos, kad vėliau netektų jos išgyventi iš naujo.
Buvo metas, alyvos žydėjo
Iškiliausi Tėvynės Beržai
Savo galvas už laisvę padėjo
Argi šito, Tėvyne, mažai?
(Ištrauka iš tremtinės Danutės Jurkšaitytės-Abramavičienės eilėraščio)
Nuotraukose:
- Monika Jurkšaitytė išvykstą į „Misija Sibiras'12“. Nuotr. aut. - vyr. ltn. Tomas Pakalniškis.
- Moniką Jurkšaitytę į ekspediciją palydi krašto apsaugos viceministras Mykolas Juozapavičius ir kariuomenės vyr. kapelionas pulkininkas leitenantas Rimas Venckus. Nuotr. aut. - vyr. ltn. Tomas Pakalniškis.
Kitos nuotraukos yra iš Monikos Jurkšaitytės šiemos archyvo:
- Petras Jurkšaitis-Beržas 1944 metais
- Renginys, skirtas paminėti Petro Jurkšaičio- Beržo 60 žūties metines. Iš kairės sesuo Milda Jurkšaitytė, Monika Jurkšaitytė, tėtis Vaclovas Jurkšaitis, teta Danutė Abramavičienė (Jurkšaitytė), 2011metai
- Iš tremties grįžusių senelių laukė tik pamatai, vėliau toje vietoje pastatytas kryžius, menantis skaudžius šeimos išgyvenimus- trėmimus.
