Klaipėdos įgulos karininkų ramovė tęsia interviu ciklą „Patirčių dalybos“. Kalbiname atsargos, dimisijos karius, domimės, kuo gyvos jų mintys šiuo metu, kaip jų akimis dabar atrodo mūsų šalies gynyba.
Apie Lietuvos partizanų nuotraukas Afganistane, strateginę komunikaciją kariuomenėje ir viešojoje erdvėje, bei patriotiškumo ugdymą šį kartą kalbame su ats. plk. Vytautu Reklaičiu.
Baigęs vidurinę mokyklą Ventoje, Akmenės r., įstojote į Vilniaus universitetą, bet studijų metu buvote pašauktas į sovietinę kariuomenę. Taip nutiko daugeliui to meto studentų, bet Jus išsiuntė į gana neįprastą tarnybos vietą.
Po pirmo bibliotekininkystės kurso gavau šaukimą į armiją. Privalomąją tarnybą man teko atlikti Mongolijoje. Buvau prieštankinės baterijos operatorius. Vieta neįprasta, bet iš 12 000 – čių čia tarnavusių žmonių buvo ir 15 lietuvių. Pasitaikius galimybei pabendrauti visi susirinkdavome į lietuvišką ratelį. Kuris nors iš mūsų būdavo grįžęs iš atostogų. Vaišindavomės parsivežtomis lietuviškomis gerybėmis, gerdavome arbatą ir aptardavome naujienas iš Lietuvos. Tokia atostogoms skirta kelionė traukiniu namo trukdavo ilgiau nei savaitė. Mums iš viso duodavo 18 dienų kelionei pirmyn ir atgal. Šios dienos nesiskaičiuodavo į dviejų savaičių standartines atostogas. Jei į traukinį įsėsdavai apsirūpinęs troškintos mėsos konservais ir kondensuotu pienu, tuomet traukinyje mainų būdu galėjai gauti praktiškai viską. Tai buvo delikatesinės prekės.
Lietuvoje tarnybą atlikote aštuoniose skirtingose vietose. Viena jų atrodo kiek mistifikuota ir paprastam žmogui sunkiai suprantama. Ką veikia kariai Mokymų ir doktrinų valdyboje? Ar lengva įdiegti naujoves Lietuvos kariuomenėje?
Doktrina nurodo, kaip mes kariausime tiek strateginiame lygmenyje, tiek operaciniame ar taktiniame lygmenyse. Kaip bus planuojamos karinės operacijos, kaip jas vykdysime, kaip veiks bet kuris kovinis vienetas mūšio lauke yra nurodoma būtent doktrinoje. Įstojus į NATO mums reikėjo atlikti daug pakeitimų. Viskas turėjo atitikti NATO standartus. Patys ginklai NATO viduje gali būti skirtingi, esmė, jog šaudmenys privalo būti vienodi. Lietuvai teko pakeisti ir ginkluotę. Gavome pagalbos iš Švedijos ir Vokietijos. Taip sutapo, jog tuo metu švedai drastiškai mažino kariuomenę, tad mums daug ką atidavė. Bataliono dydžio technikos vienetai, ginkluotė, šaudmenų atsargos jiems patapo nebereikalinga, o mums atvirkščiai – visko reikėjo, kas atitiktų NATO standartus. Tiesa, švedai tuomet dar nebuvo NATO, bet jų įranga ir technika mums tiko. Norint pakeisti doktriną, būtina atlikti daug skaičiavimų, analizių, kaip naujovė veiks, kiek laiko truks naujovės įdiegimas ir kiek tai kainuos. Sudėtingas ir ilgai trunkantis procesas. Buvo metas, kai kariams reikėjo atsisakyti žirgų ir kardų. Tiek dainų apie tai buvo prikurta, o atėjo diena, kai žirgai ir kardai tapo nebeefektyvūs. Dabar išpopuliarėjo primityvus skraidantis daiktas – dronas, kuris pasirodo yra velniškai efektyvus ir sąlyginai nebrangus daiktas. Jų naudojimas dideliais kiekiais daro revoliuciją mūšio lauke. Dėl to dabar reikia pergalvoti doktrinas, atlikti didžiulį planavimo darbą. Mano minėtos kavalerijos su kardais atsisakyta buvo ne per vienerius metus.
Mokymų ir doktrinų valdyboje tarnavote 1999 - 2001 metais. Ar yra išlikusi kokia Jūsų paties kurta, planuota tuometinė naujovė?
Atlikdamas tarnybą Mokymų ir doktrinų valdyboje užsiėmiau planavimu ir kūrimu, kaip turėtų atrodyti studentų karinis ruošimas. Ėmėme organizuoti praktines užduotis, siųsdavome instruktorius į didžiųjų miestų aukštąsias mokyklas, kur jie vesdavo paskaitas. Iš to galiausiai išsivystė Jaunesniųjų karininkų vadų mokymai. Mintis buvo, jog mums reikia pasiruošti atsargos karininkų. Tuomet tai buvo kiek paviršutiniškas ir labai supaprastintas kursas, bet nuo kažko turėjome pradėti. Dabar matant, kokį lygį šis sumanymas pasiekė šiandien, tai aš to nesitikėjau. Šiandien yra daug geriau, nei aš numaniau, jog galime pasiekti. Tuomet mes įsivaizdavome, jog vos ne kiekvienas vaikinas baigęs universitetą, gaus atsargos leitenanto laipsnį. Manėme jog į tokį karininkų ruošimą įsitrauks labai daug jaunuolių. Šiuo keliu nebuvo nueita, bet reikia pripažinti, jog gal ir gerai, kad atsisakyta masiškumo ir susikoncentruota į kokybę. Gal tik norėtųsi, jog ir Kaune dar atsirastų vieta, kur būtų galima ruošti karininkus. Vidurio Lietuvos jaunimui būtų patogiau vykti ne į Vilnių ar Klaipėdą, o pasirinkti Kauną.
2008 metais išvykote į misiją Afganistane. Goro provincijoje praleidote 7 mėnesius. Kaip jautėtės matydamas iš Kabulo ištrūkti skubančius mūsų sąjungininkus ir ką dabar manote apie vakarų pasaulio gražius norus tuomet šioje šalyje sukurti demokratijos užuomazgas?
Teko kalbėti su afganų žurnalistais. Apie daug ką su jais bendraudavome, bet man įstrigo vienas jų klausimas. Sako man jie: „viskas ką darote yra gerai, bet mes nesuprantame, kam jūs siūlote mums tą demokratiją, juk mes turime islamą, mums nereikia demokratijos.“ Mane tai labai nustebino. Pamaniau, jog jei jau žurnalistai nesupranta, kad demokratija, tai ne religija, o tik valdymo forma, tai ką apie mūsų tikslus Afganistane mano paprasti kaimo žmonės. O su jais mes privalėjome gerai sutarti. Dviejų šimtų karių stovykla prieš pusę Lietuvos užimančią Goro provinciją neatsilaikytų, nes šaltuoju metų laiku būdavome praktiškai izoliuoti nuo likusio pasaulio. Beveik visa provincija yra 3 kilometrų virš jūros lygio aukštyje. Čia keliai buvo prastos būklės, apsnigdavo, tapdavo nepravažiuojami. Vienintelis susisiekimas tuomet būdavo žvyruotas aerodromas. Oro transporto pagalba regiono gyventojus pasiekdavo užsienio organizacijų pagalba, maistas. Sraigtasparniams mūsų pozicijos įkurtos buvo per aukštai. Tekdavo bendrauti su vietiniais genčių vadais. Aš juos priimdavau savo kabinete. Turėjau tokį stiklinį permatomą stalą su žemiau esančia lentyna, ant jos padėdavau Lietuvos partizanų nuotraukas taip, kad jų nepamatyti buvo neįmanoma. Ateidavo prie stalo prieš sovietus kovojęs vadas ir klausdavo, rodydamas į nuotraukas. Sakydavau, jog čia mūsų tėvai ir seneliai, kurie kovojo prieš rusus partizaninį karą. Jiems tai padarydavo įspūdį. Susimąstydavo, jog čia žmonės, kurie taip pat kovojo prieš okupantus rusus. Taip pat ant sienos kabinete kabėjo Žalgirio mūšį vaizduojantis paveikslas. Afganams buvo brukama islamistinė propaganda, jog krikščionys – tai kryžiuočiai su savo baisiais kryžiaus žygiais. Tai, kai klausimas būdavo, kas tai per paveikslas, sakydavau, jog mūsų protėviai kovojo ir nugalėjo kryžiuočius. Stengdavausi sudaryti įspūdį, jog mes, čia esantys lietuviai, kovojome ir prieš rusus ir prieš kryžiuočius. Patapdavome kiek artimesnis, gal net patikimesni. Mūsų žinutė jiems buvo, jog esame čia norėdami padėti. Lietuviai kariai buvo griežtai instruktuoti, jog negalima veržtis į afganų namus, provokuoti. Jei patruliuojantis ekipažas važiuos pro kokią tai gyvenvietę, privalu buvo pasiimti dovanų vietiniams. Apelsinai, saldumynai vaikams, cukrus, aliejus, grūdai suaugusiems. Steigdavome laikinus medicinos punktus, į kuriuos ateidavo vietiniai su sveikatos problemomis, ruošėme vietinius policijos pareigūnus. Ir visgi reikia pripažinti, jog demokratijos eksportuoti neįmanoma, ji turi išsiugdyti pačių piliečių galvose, o tai nutikti gali tik praėjus šimtmečiams. Beje tas pats yra ir su rusijos visuomene. Per šimtmetį, jie du kartus šalyje bandė įvesti demokratinį valdymą, bet taip ir nepavyko.
O gal ateityje rusams pavyks ištrūkti ir įsilieti į vakarų pasaulį?
Pas rusus yra klajoklių mentalitetas. Ši šalis neturėjo nei Apšvietos amžiaus, nei kažko panašaus į Prancūzijos revoliuciją, nei tautų pavasario scenarijaus, nėra nieko, kas galėtų inicijuoti demokratijos atsiradimą. Net ir nelikus Putino valdžioje, demokratijos užgimimu šioje šalyje aš netikiu. Kodėl po Jelcino sumanyto demokratizacijos proceso, kai ten pasirodė žiniasklaidos laisvė bei normalūs rinkimai, niekas neišsiplėtojo? Pas juos, kaip ir pas mus tuo metu, demokratija atnešė laisvę, kuri pasižymėjo organizuoto nusikalstamumo suvešėjimu. Banditai mašinose sproginėjo tiek pas mus, tiek ir ten, bet Lietuva iškentėjo, neatsisakė demokratijos idėjos, o rusija panoro vėl turėti tvirtą ranką, turėti tautos vadą. Rusijos visuomenei svarbu, jog pasaulis bijotų jų vado. Asmeninės gerovės jie taip nevertina, kaip mes.
Kai kuriose Vokietijos vietose vykę regioninės reikšmės rinkimai parodė, jog rūpestis asmenine gerove į valdžią gali atvesti dviprasmiškai vertinamas politines jėgas. Kodėl šios kadaise stiprios politinės kryptys vėl sulaukia vis didesnio rinkėjų populiarumo?
Jei vakarų demokratinėse valstybėse ir toliau bus vykdoma tokia imigracinė politika, tai į valdžią tose šalyse ims skverbtis kraštutiniai dešinieji, kuriuos rinks į valdžią paprasti žmonės. Gyventojai tiesiog norės, jog imigracija būtų stabdoma. Kraštutinės dešinės politikams Vladimiras Putinas yra sąjungininkas kovoje prieš kairiųjų pažiūrų atstovus, kurie ir propaguoja imigraciją. Jei dar yra galimybė piliečiams pažadėti pigių dujų, tai čia dar vienas motyvas siekiant suvilioti rinkėją. Vokietijoje yra nemažai žmonių, kurie vis dar jaučia kaltę prieš rusiją dėl veiksmų per antrąjį pasaulinį karą. Istorija linkusi kartotis: prieš šimtą metų buvo aktyvūs kraštutiniai kairieji, komunistai. Jiems atsirado atsvara – kraštutiniai dešinieji, fašistai. Antrame pasauliniame kare šios dvi kraštutinės ideologijos ir susikovė. Po to jau tradicinės partijos sulaukė didžiausio žmonių palaikymo, fašizmas buvo nugalėtas, o komunizmas dar kurį laiką merdėjo, bet vis vien žlugo. Šiandien vėl sustiprėjo kraštutinės jėgos tiek iš vienos pusės tiek ir iš kitos. Reikia stebėti ar išliks nuosaikios politinės jėgos. JAV šiuo metu stiprus visuomenės susiskaldymas. Vieni į kairę, kiti į dešinę, o man klausimas kyla, kur yra šios šalies nuosaikieji politikai ir juos palaikanti visuomenė, kuriai rūpi fundamentalios vertybės?
Turėjote tarnybos etapą Rygoje, NATO strateginės komunikacijos srityje. Kaip mūsų tuometinę kariuomenės komunikaciją vertino užsienio kolegos ir kaip viešojoje erdvėje mūsų šalies gynėjai atrodo šiandien?
Mūsų kariuomenės komunikacija vertinu visai neblogai, aišku, visada galima geriau. Pamenu buvo atvykęs Rukloje dislokuoto vokiečių bataliono vadas. Tuo metu rusijos informacinėje erdvėje ėmė sklisti jo nuotrauka, kur su tėvais jis stovi Raudonojoje aikštėje Kremliaus fone. Mūsų SKD kariai surado tikrąją nuotrauką, kurioje iš tikro buvo prancūzų astronautas su šeima, o ne minėtas vokietis. Rusai tiesiog „uždėjo“ ant prancūzo vokiečių karininko galvą ir net nepakeitę nuotraukoje matomų tėvų ėmė platinti šią melagieną. Mūsų SKD atstovai padarė nuotraukų koliažą – sugretino tikrąją ir rusų sukurtą fotografijas, bei paviešino. Kai aš tarnavau Rygoje, žiniasklaidoje pasirodė melagienos apie vokiečių karių neva išprievartautą lietuvaitę, melagienos apie neva vokiečių karių su tankais išvažinėtas žydų kapines. Tuomet kariuomenė ir ministerija sureagavo tinkamai. Mūsų visuomenei, taip pat diplomatiniais kanalais buvo pranešta kitoms šalims, jog nieko panašaus čia neįvyko. Buvo aiškiai paneigta ir paaiškinta. Strateginė komunikacija negali užmušti priešo, bet ji gali jį paversti arba tavo draugu, arba tavo vergu. Rusai tam skiria daug laiko, negaili finansų. Manau turėtų būti įkurtas ir Lietuvos valstybės strateginės komunikacijos departamentas (SKD), nepakanka vien kariuomenėje tokį turėti. Valstybinis SKD turėtų būti panašus į kariuomenės. Ir čia galima būtų užsiimti ne tik gynyba, bet ir puolimu. Pavyzdžiui šviesti užsienio visuomenių tam tikrus sluoksnius. Rodyti jiems, ką daro, kaip elgiasi Maskva.
Seniau Lietuvos viešojoje erdvėje priešiškų mūsų šaliai žinučių, bandymų formuoti nuomonę taip pat būdavo, pastebėdavote?
Pamenu tarnybos Rygoje metu sutikau tokį linksmuolį iš Suomijos. Jis buvo iš kibernetinio saugumo skyriaus. Kartą man jis sako: „ateik pažiūrėti į mano meilę“. Įjungė kompiuterį ir rodo gražiai pasipuošusios moters nuotrauką. Pasirodo šis neva „žmogus“ kas dvylika minučių socialiniuose tinkluose parašo po netrumpą komentarą. Ir tai buvo prieš dešimt metų. Atlikdamas tarnybą Nyderlanduose, NATO gretose, pamačiau ant kabineto durų užrašą „psichologinių operacijų skyrius“. Man buvo labai įdomu, kas gi tai. Pastato koridoriuje buvo bendro naudojimo kavos aparatas. Prie jo ir susipažinau su to skyriaus kariais. Jie vis pabrėždavo, jog psichologinių operacijų negalima vykdyti prieš savo kariuomenę ir visuomenę, taip pat prieš sąjungininkų karines pajėgas ir jų visuomenę. Grįžęs į Lietuvą ir pamatęs, kokia informacija skleidžiama mūsų viešojoje erdvėje, supratau, kad prieš Lietuvą jau yra vykdomos psichologinės operacijos. Tas nuolatinis kalimas žmonėms į galvą, jog Lietuva yra žlugusi šalis, kad čia yra „švogerių“ kraštas, nieko gero čia niekad nebuvo ir nebus. Užsienyje viskas yra gerai, o pas mus reikalai prasti. Bet ką reiškia užsienyje viskas gerai, o Lietuvoje viskas blogai? Jeigu mes išėjome iš tos srutų duobės Sovietų sąjungos, tai ir lyginkime savo šalies pasiekimus su iš duobės taip pat ištrūkusiomis šalimis, o ne su vakarų valstybėmis. Jei mes kalbame apie pramonę, tai negretinkime mūsų šalies su Vokietija, jei kalbame apie žemės ūkį, tai ne su Nyderlandais reikia lyginti, kaip ir mūsų socialinės apsaugos pasiekimus su švedų nuveiktais darbais lyginti nederėtų. Kai daromas toks nesąžiningas palyginimas su mano minėtomis šalimis, tai ir gaunasi rezultatas: mes dešimt kartų atsiliekame vienokioje ar kitokioje srityje. Taip siekiama sukurti prielaidą, jog mes esame atsilikusi šalis ir negalime tvarkytis nepriklausomai ir savarankiškai. Žlugusio projekto vaizdavimas. Tokių pastangų formuoti žmonėms nuomonę apie Lietuvą sumažėjo tik po Krymo užgrobimo. Gal čia susiję su tuo, jog rusai susikoncentravo į psichologines operacijas Ukrainoje ir mums dėmesio ėmė skirti mažiau.
Šiandien, praėjus daugiau nei dešimt metų po Krymo aneksijos, priešiškos jėgos vėl suaktyvino psichologines operacijas prieš mus. Ar mūsų visuomenė per tuos ilgus metus kažkiek buvo paveikta ?
Lietuvoje yra dalis visuomenės, kuri psichologiškai ruošiasi gyventi „prie ruso“. Matau, kaip mūsų šalies televizijos laidose dalyvaujantys garbūs profesoriai iš stiprių universitetų ima kalbėti, kad reikia keisti užsienio politikos kryptį, nes amžinų priešų ar amžinų draugų, sąjungininkų nebūna. Kiti sako, jog dabar Lietuva yra geopolitinis objektas NATO ir ES sudėtyje. Pas mus ginkluotės gamyklas stato, o ims rusas ir subombarduos mus, kaip objektą. Jie ima kelti klausimą ar neverta mums patapti iš objekto subjektu. Šiandien mus supa tokios aplinkybės, jog siekdami patapti subjektu ir pakeisti užsienio politikos kryptį mes daugiausiai, ką galėtume pasiekti, tai Baltarusijos lygį. Tokia mūsų šalies padėtimi rusija nepasitenkintų, jie norėtų daugiau. Žmonės, kurie siūlo tokius dalykus, tarsi bando suformuoti įvaizdį gyventojų, kurie rusijai užėmus Lietuvą, galėtų okupacinei valdžiai sakyti, kad aš kovojau prieš Lietuvos valdžią, o dabar jūs duokite man svarbias pareigas, nes esu lojalus rusijai, jos idėjoms. Blogiausiu atveju, tuo motyvuodami prašytų jų neištremti.
Kaip ugdyti jauną žmogų, kad jis būtų patriotiškas ir pilietiškas?
Jauno žmogaus ugdymui reikalingas visas priemonių kompleksas. Pirmiausia – patriotinis ugdymas. Patriotiškumas ir pilietiškumas nėra tas pats. Tai vienas kitą papildantys dalykai. Pavyzdžiui pažiūrėję į Baltijos kelio metu darytas nuotraukas, mes matome patriotiškus žmones susikibusius rankomis. O ar jie yra pilietiški? Pas juos visus tuo metu kišenėse buvo Sovietų sąjungos piliečių pasai. Jie susirinko tą sąjungą sugriauti. Tai jie, šiuo atveju, yra visiškai nepilietiški, bet be galo patriotiški. Patriotiškumas yra ištikimybė tėvynei, o pilietiškumas yra ištikimybė valstybei, kurią laikai sava. Net jei Lietuvą vėl okupuotų, mes išliktume patriotiški, nes tėvynės iš mūsų atimti niekas negali, bet savo valstybės mes jau nebeturėtume. Mums reikia atkreipti dėmesį į patriotiškumą, reikia, jog žmogus pasijustų savo valstybės ne tik šeimininku, bet ir savininku. Čia yra mano Lietuva. Kaip gali būti, jog čia ateis kažkoks Ivanas ir įves savo tvarką? Mes jam turime duoti per galvą, už tai, jog jis čia lenda, o ne manyti, jog pasipriešinti nepavyks, tad reikia emigruoti. Pavyzdys iš vienos Lietuvos mokyklos. Grįžta namo pakraupęs moksleivis ir pasakoja tėvams: „mokytoja sakė, jog jei gerai mokysimės, galėsime emigruoti į vakarus ir gerai ten gyventi.“ Kitas pavyzdys susijęs su 11 klasės istorijos vadovėliu, kuriame buvo aprašoma Pilėnų gynyba. Čia pasakysiu beveik pažodžiui: „kaip parodė Pilėnų gynyba, lietuviai sužinoję, jog artinasi kryžiuočiai išžudė vieni kitus ir sudegino savo turtus.“ Tarsi norėta pavaizduoti, jog mes esame bailių tauta nuo senų senovės. Ir tai kurį laiką buvo pateikta mūsų pačių istorijos vadovėlyje. Ačiū Dievui, kažkas ištaisė šią vietą. Patriotinis ugdymas turi būti ne tik mokykloje, bet ir šeimoje. Turime suprasti, jog tėvynė tai nėra valdžia. Nors ji yra svarbi, nes jei nebus mūsų valdžios, bus priešų valdžia. Jei vyksta priešiški veiksmai, mes turime ginti savo valdžią, net jei ši nėra ta, už kurią balsavai, net jei ji tau labai nepatinka, ją vis tiek reikia ginti, nes vietoje neginamos valdžios atsiras priešo valdžia. Tai yra elementarus dalykas, kurį kiekvienas pilietis turi suprasti. Mėgstame didžiuotis, jog Baltijos kelio metu visi stovėjome vieningi. Bet jei pažiūrėtume į faktus, tai lietuvių ten buvo apie pusę milijono. Dar kokio pusės milijono nebuvo dėl objektyvių priežasčių, o kur buvo ir ką veikė likę du milijonai lietuvių tą dieną? Lietuvoje tikrai yra nemažai žmonių, kurie eis ginti Lietuvą, bet reikia suprasti, jog bus ir tokių, kurie bandys bėgti iš šalies, bus tokių, kurie norės kolaboruoti su priešu. Labai įdomi žmonių reakcija nuvilnijo viešojoje erdvėje, kai per vieną pokalbių tinklalaidę buvo užsiminta, jog karo atveju reikės imtis veiksmų prieš nelojalius savo šalies piliečius. Kilo nemenkas pasipiktinimas, o man norisi paklausti, kodėl jūs taip išgyvenate tai sužinoję? Ar jūs ruošiatės patapti nelojaliais? Negali tikėtis, jog liksi nepaliestas, jei susidėsi su priešu.
Ar skaitote naujienas iš Ukrainos? Gal matote kokių tai ženklų, vedančių prie karo pabaigos?
Dėl karo Ukrainoje pabaigos nebenoriu nieko prognozuoti, nes pačioje invazijos pradžioje mano prognozės patyrė visišką fiasko. Tikėjau, jog demokratinis pasaulis užspaus rusiją ekonomiškai. Po savaitės kovų, kai tapo aišku, jog staigios pergalės rusai nepasieks, pamaniau, jog štai ir įklimpo rusija. Per pusmetį, gal metus vakarų šalys pritaikys tokias ekonomines sankcijas, jog rusai atsitrauks atgal. Pasirodo, jog vakarai buvo nepajėgūs to padaryti. Dabar vakarų šalys turi galvoti ne kaip plėsti pasaulyje liberalią demokratiją, bet kaip apskritai išlikti ir gyventi tokį gyvenimo būdą, kokio norime.
Jau penkti metai esate išėjęs į atsargą. Kaip pavyko prisitaikyti prie pakitusios dienotvarkės?
Mano paskutiniai tarnybos metai sutapo su Covid infekcijos paplitimu pasaulyje. Tuomet įvairūs darbai, užduotys vyko nuotoliniu būdu. Tarnybos vietoje buvo ženkliai sumažintas personalo skaičius, tad išėjimas į atsarga buvo kaip neskubus, sklandus lėktuvo nusileidimas oro uoste. Dabar bendradarbiauju su šaulių organizacija, vedu paskaitas apie hibridines grėsmes ir atsparumą joms. Paskaitos skirtos šauliams ir komendantinių vienetų kariams. Pastarieji dažniausiai yra niekad kariuomenėje netarnavę asmenys – tikri Lietuvos patriotai.
Rekomenduokite, prašau, Jūsų skaitytą knygą.
Kelių autorių parašyta „Juodoji komunizmo knyga“. Joje yra išanalizuoti ir surašyti komunistų padaryti nusikaltimai visame pasaulyje.
Ačiū už pokalbį.
Klaipėdos karininkų ramovės informacija
