Kpt. Mantas Jonikas
Šaltojo karo saulėlydis ir NATO plėtra išbalansavo pasaulio supervalstybių jėgų pusiausvyrą bei nubraukė visiems iki tol puikiai pažįstamas grėsmes. Dauguma šiuolaikinių kariuomenių tarptautinėse operacijose susiduria su nematomu priešu ir nauju kovos būdu, kurio pavadinimas – asimetrinis karas. Sukilėlių taktika nėra išranki taikiniams. Jais gali tapti tiek mergaičių mokyklų mokinės, tiek ISAF (angl. International Security Assistance Force) kariai. Sukilėlių tikslas – destabilizuoti saugumo padėtį, sabotuoti netvirtą vietinę valdžią, sėti baimę ir nepasitikėjimą NATO pajėgomis. Priemonės tikslui pasiekti būna įvairios ir dažnai nekonvencinės: nuo savižudžių atakų ir pakelės bombų iki išpuolių naudojant nuodingąsias medžiagas. Afganistano žemė jau ilgą laiką yra tapusi gyvu poligonu, todėl, atkuriant Goro provinciją, labai svarbu įvertinti grėsmes ir aplinką, kurioje gyvena afganų žmonės ir tarnauja mūsų kariai. Mūsų grupės užduotis buvo atlikti Goro provincijos radiologinę žvalgybą ieškant praūžusių karų pavojingo palikimo, nematomo priešo paliktų žemo lygio radiacijos šaltinių bei nuskurdinto urano pėdsakų.
Kovo 15 d. vakarą Šiaulių oro uoste pro sniego pūgą kilome Lietuvos karinių oro pajėgų transporto lėktuvu Spartan C–27J, o jau kitos dienos ankstyvą rytą leidomės Kabule, kur purias lietuviškas snaiges pakeitė kaitri Vidurio Azijos saulė. Belaukiant skrydžio į Čagčaraną, kur yra Lietuvos vadovaujamos provincijos atkūrimo grupės stovykla, ir besiruošiant vykdyti numatytas užduotis, pirmąsias dvi dienas teko praleisti Kabule – gera proga organizmui bent iš dalies aklimatizuotis. Šiuo periodu, kuris paprastai tęsiasi iki dviejų savaičių, nemaža dalis karių perserga įvairiomis peršalimo ligomis, o atviros kūno vietos, kurių nedengia uniforma ir šarvinė liemenė, neišvengiamai įgauna rudą spalvą.
Pirmieji įspūdžiai atvykus į Afganistaną dažnai būna susiję su lietuviui neįprastais kraštovaizdžiais, vietiniais kalnų ir dykumų peizažais, snieguotomis viršukalnėmis ir sausu karščiu. Ilgainiui prie to priprantama ir tada išryškėja kiti mūsų akims ir protams keisti reiškiniai – kultūriniai vietinių gyventojų ypatumai, tarpusavio santykiai, politiniai, socialiniai ir ekonominiai aspektai, gyvenimo sąlygos ir saugumo padėtis.
Būtent saugumo užtikrinimas ir išlaikymas regione yra vienas iš kertinių NATO misijos Afganistane tikslų. Tačiau vien jėgos demonstravimas, begalinis karių dislokavimas ir trumpalaikę perspektyvą turinčios finansinės injekcijos nepakeis šios karų ir konfliktų nualintos šalies. Kokios rasės ar tautybės žmogus bebūtų, norint jaustis saugiu, jam reikalingi tokie elementarūs dalykai kaip veikianti valdžia ir įstatymai, efektyvios teisėsaugos ir nuo išorinių grėsmių apsaugančios institucijos, stogas virš galvos, pajamų šaltinis, švietimo galimybės, sveikatos apsauga ir panašiai. Aišku, vakarų valstybės tai puikiai supranta ir stengiasi daryti viską, kad Afganistane demokratiškai išrinkta centrinė ir periferinė valdžia veiktų, o vietinės policijos ir ginkluotosios pajėgos atstovautų viešajam interesui ir užtikrintų tvarką. Ir vis dėl to, ar žlugus Sovietų Sąjungos siekiams Afganistano žmonėms dirbtinai įskiepyti komunizmą, Vakarų pasauliui pavyks į šią žemę atnešti ir įtvirtinti pirmąsias demokratijos apraiškas? Ar įmanomas dialogas tarp šalies, ką tik atšventusios 1389–uosius naujuosius metus ir į trečiąjį tūkstantmetį įžengusiu pasauliu?
Šis sunkus uždavinys gula ir ant Lietuvos vadovaujamos misijos Gore pečių. Dėl ribotų Lietuvos institucijų asignavimų ir galimybių prisidėti prie trumpo ir ilgo poveikio provincijos atkūrimo projektų sunku atlikti kalnus verčiančius darbus. Tačiau progresas yra – ir gana žymus. Lietuvai karinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis pavyko sustiprinti saugumo padėtį Goro provincijoje. Labai geras pavyzdys – lietuviams įkūrus stovyklą Čagčarane, miesto plėtra kaip tik pasuko jos kryptimi ir dabar savo kaimynystėje, PAG kariai turi naują afganų gyvenamųjų namų kvartalą. Tai tik dar kartą parodo, kad vietiniams gyventojams NATO ir Lietuvos kariai reiškia saugumą.
Pietų šalims būdinga problema – vandens trūkumas. Lietuviai šią problemą išsprendė organizuodami Čagčarano miesto hidrantų tinklo statybas. Be to, vietiniai gyventojai nuolat aprūpinami elektros energijos gavybos priemonėmis, teikiama pagalba mokykloms ir t. t. Tokių mažesnės apimties projektų įgyvendinta daug, tačiau galimybių padaryti dar daugiau – apstu. Pavyzdžiui – žemės ūkio vystymas. Patruliuojant po apylinkes, daug sykių teko matyti, kaip žemė ariama jaučiais. Verta paminėti, kad nors ir praėjusių metų derlius gausiai užderėjo, žemdirbystės produktyvumą galima pakelti į dar aukštesnį lygį, nepaisant to, kad žemės nėra labai derlingos.
Kaip ir dauguma Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose gyvenančių žmonių, afganistaniečiai yra gabūs amatininkai ir prekeiviai. Tačiau sėkmingai prekybai reikalingas laisvas žmonių judėjimas ir geras susisiekimas, o Goro provincija yra izoliuota kalnų ir blogų kelių. Todėl vienas iš ambicingiausių artimos ateities projektų yra Čagčarano oro uosto statybos ir pakilimo tako asfaltavimas, kurių darbus finansuos Afganistano centrinė valdžia ir tarptautinė bendruomenė.
Labai svarbu, kad prie daugumos projektų prisidėtų vietiniai gyventojai ir provinciją statytų savo rankomis. Dovanų gautas gėrybes afganistaniečiai dažnai nevertina ir nesaugo. Kaip pavyzdį galiu pateikti ispanų patirtį, kurie kitoje Afganistano provincijoje pastatė ir įrengė mokyklą, kurią perdavė vietiniams. Šie, sumanę ten pernakvoti, vakarop viduje susikūrė laužą. Dar dažais kvepianti mokykla buvo stipriai apgadinta, o ispanams teliko gūžčioti pečiais ir kraipyti galvas.
Lietuvos vadovaujama Goro provincijos atkūrimo grupė Afganistane nėra vien karinė ir šiuo metu dėl stabilios saugumo situacijos, karinių operacijų vykdymo mastai yra sumažėję. Todėl labai svarbu plėsti PAG civilinį kontingentą, kiek įmanoma daugiau pritraukti Lietuvos ir užsienio vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, padėsiančių plėtoti Goro provinciją. Lietuva, nors ir maža savo dydžiu ir resursais, tačiau turi didelę patirtį, kuri dar neseniai buvo įgyta atstatant savo valstybę, ir ją gali perteikti afganų žmonėms.
Radiologinė žvalgyba Gore
Į Čagčarano miestą, esantį beveik 2,5 km aukštyje virš jūros lygio, atskridome kovo 18 d. vidurdienį ir jau kitą dieną pradėjome vykdyti užduotis. Pirmasis patruliavimas po Goro sostinės apylinkes paliko neišdildomą įspūdį. Kraštovaizdis, gamta ir vietiniai gyventojai traukė akį, bet tuo pačiu buvo svarbu neprarasti budrumo ir vykdyti savo darbą. Nustatytu maršrutu raižėme apylinkes ir dažnai stodavome matuoti radiacijos fono, skanuoti vietovę ar imti mėginių. Pakeliui stojome prie sovietinės kovos technikos ir lėktuvų AN–26 laužyno. Ieškojome galimai paliktų ar sąmoningai padėtų žemo lygio radiacijos šaltinių ir nuskurdinto urano indikacijų. Detaliąją radiologinę žvalgybą atlikome PAG šaudykloje, kur išminuotojai naikindavo rastus nesprogusius šaudmenis, taip pat ir vietą, kur buvo sunaikinti iš afganų pagal specialiąją DIAG (angl. Disbandment of Illegal Armed Groups) nuginklavimo programą surinkti ginklai ir šaudmenys. Pirminiai tyrimų rezultatai parodė, kad Goro provincijoje radiologinio užterštumo nėra. Radiacijos fonas Čagčarane dėl 2,5 km aukštyje esančios intensyvesnės kosminės spinduliuotės yra tik nežymiai didesnis nei įprastinis.
Radiologinės žvalgybos užduotis vykdėme trise: Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo ir J. Vitkaus inžinerijos bataliono apsaugos nuo masinio naikinimo ginklo specialistai – vyresnysis leitenantas Marius Musteikis, viršila Rimgaudas Klibavičius ir aš. Vienas iš didžiausių įspūdžių – PAG–10 darnaus personalo surengta įsimintina ir graži 2010–ųjų Šv. Velykų šventė. Jos metu, karo kapelionas stovyklos ramovėje aukojo šv. Mišias. Būnant toli nuo namų, labai svarbu tikėjimas, kuris žmones dar labiau suartina, daro mus stipresnius ir leidžia siekti puikių rezultatų. Vėliau visas kolektyvas valgė iškilmingus pietus, laikantis tradicijų rideno margučius ir sodino medelius. Tikimės, kad nors keletas prigis.
Balandžio 8 dieną po16 valandų trukusio skrydžio grįžome į Tėvynę ir džiaugėmės galėdami įkvėpti lietuviško, vėsaus, deguonimi prisodrinto oro. Vis dėlto užduotis buvo baigta tik gegužės mėnesio antrojoje pusėje, kai Radiacinės saugos centras atliko operacijos rajone paimtų grunto, vandens telkinių, hidrantų ir techninio vandens mėginių ir transporto priemonių oro filtrų laboratorinius tyrimus. Galutiniai rezultatai ir išvados skelbė, kad nustatyti radionuklidų kiekiai neviršija Lietuvos higienos normų ir yra panašūs į vidutines tokių radionuklidų aktyvumų vertes panašaus tipo mėginiuose Lietuvoje. Nei viename vandens mėginyje nebuvo užfiksuotas didesnis nei įprastai mūsų regionuose radionuklidų aktyvumas. Kiek didesni gamtinių radionuklidų aktyvumai pastebėti grunto mėginiuose, bet tai nulemta specifinės, Goro provincijai būdingos grunto sudėties, kurioje gamtinių radionuklidų yra daugiau nei Lietuvos nuosėdinio tipo dirvožemiuose. Grunto mėginiuose aptiktas dirbtinės taršos radionuklidas Cs–137, kurio nedideli kiekiai galėjo atsirasti dėl globalinių iškritų per branduolinių ginklų bandymus Kazachstane arba Naujojoje Žemėje. Kitų dirbtinės taršos radionuklidų, kurie būtų kokios nors veiklos su radioaktyviomis medžiagomis indikatoriais, nenustatyta. Mėginiai buvo ištirti gamaspektrometriškai, naudojant modernią specialią MGU programą urano įsodrinimo laipsniui nustatyti – nuskurdinto urano neidentifikuota.
