Sąjungininkų jungtinių pajėgų vadavietės Briunsiume (angl. Headquarters Allied Joint Force Command Brunssum, HQ JFC Brunssum) vadas generolas Guglielmo Luigi Miglietta pasidalijo mintimis apie NATO šalių vienybę bei 5-ojo straipsnio patikimumą, šalių pasirengimą atgrasyti potencialų priešą ir gintis nuo jo.
Romėnų istorikas Vegetius kartą pasakė „Si vis pacem, para bellum“ – kas trokšta taikos, turi ruoštis karui.
Šie romėnų palikimo žodžiai suvaidino svarbų vaidmenį mano, kario profesiją pasirinkusio italo, gyvenime. Filosofija paprasta ir nesenstanti. Net vaikystėje žaidimų aikštelėje blogiukai niekada nesikabinėdavo prie tų, kurie aiškiai buvo pasirengę kovoti. Jie taikėsi į tuos, kurie atrodė nepajėgūs apsiginti. Karinės pajėgos gyveno pagal šį principą dar gerokai prieš tai, kai IV amžiuje Vegetius išsakė savo garsiąją frazę, tačiau ji lygiai taip pat aktuali ir šiandien sąjungininkų karinėms pajėgoms čia, Vidurio Europos karo veiksmų teatre.
Karinės parengties kaip taikos garanto principo laikėsi ir keliolika nuo karo pavargusių Europos ir Šiaurės Amerikos šalių, kurios 1949 m. pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį ir tapo Aljansu. Šios signatarės suprato, kad taika reiškia stabilumą, o stabilumas suteikia galimybių klestėti. Jos suprato, kad vienintelis būdas užtikrinti taiką ir gerovę savo tautoms – nuolat ir kartu būti pasirengusioms karui.
Žodžiai „atgrasyti“ ir „jei reikia, gintis“ nuo pat Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos gyvavimo pradžios buvo svarbiausi jos žodyne. Pirmojoje NATO strateginėje koncepcijoje 1950 m. buvo nustatyta, kad pagrindinė NATO funkcija yra atgrasyti nuo agresijos ir kad NATO pajėgos įsitrauktų į karo veiksmus tik tuo atveju, jei atgrasymas nepasiteisintų. Į antrąją strateginę koncepciją, parengtą 1952 m., buvo įtraukta „priešakinės strategijos“ sąvoka, skirta atgrasymui paremti. Tuo metu priešakinė strategija reiškė karinių pajėgų dislokavimą kuo toliau į rytus, šiuo atveju prie sienos tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos. Šia koncepcija buvo siekiama atgrasyti nuo bet kokių komunistinių ekspansinių ambicijų, nukreiptų į Vakarus.
Daugiau nei 70 metų plėtota „atgrasymo ir gynybos“ strategija pasirodė esanti labai veiksminga. Per dešimtmečius NATO priklausančios šalys išlaikė taiką ir stabilumą joms priklausančiose teritorijose. NATO aljansas nuo 12 valstybių išaugo iki 30, o jei viskas klostysis gerai, netrukus jį sudarys 32 valstybės. Į NATO įstojusios šalys kartu užtikrino saugumą, apsaugą, prekybą, demokratiją ir laisvę daugiau nei milijardui piliečių.
Neseni įvykiai parodė, kokie svarbūs ir trapūs gali būti apsauga ir saugumas. Brutali ir neišprovokuota Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m. vasarį sugrąžino ilgą karo šešėlį į Europą. Ji paskatino iš esmės iš naujo įvertinti grėsmę euroatlantiniam saugumui ir tai, kaip NATO turi atgrasyti ir gintis.
Reaguodama į Rusijos agresiją Ukrainoje ir siekdama sustiprinti Aljanso saugumą, NATO nedelsdama aktyvino savo gynybos planus, dislokavo NATO greitojo reagavimo pajėgų elementus, o valstybės gerokai padidino NATO pajėgų buvimą rytiniame Aljanso flange. 2022 m. birželį Madride vykusiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime Aljanso politiniai lyderiai patvirtino naują strateginę koncepciją, skirtą formuoti Vakarų saugumo laikyseną ateinančiais metais. Naujojoje koncepcijoje padaryta daug – joje Rusijos Federacija pripažinta didžiausia grėsme Aljanso saugumui, taip pat pabrėžtos ir kitos grėsmės: terorizmas, nestabilumas Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, atsirandančios griaunamosios technologijos, ginklų kontrolės erozija ir klimato kaita. Be to, strateginėje koncepcijoje Kinija pirmą kartą įvardyta kaip Aljanso „strateginė konkurentė“.
Madrido aukščiausiojo lygio susitikimas reiškė pokyčius visuose su NATO susijusiuose kariniuose vienetuose. Nuo to laiko strategijos „atgrasyti ir gintis“ evoliucija labai paspartėjo, o mes, esantys Vidurio Europos karo veiksmų teatre, atsidūrėme jos naujų dėmesio sričių centre.
Priešiški veiksmai tarp Rusijos ir Ukrainos nėra naujiena; 2014 m. Rusijai neteisėtai aneksavus Krymą, NATO padidino savo priešakinių pajėgų buvimą rytuose, įsteigdama keturias kovines grupes: po vieną Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. 2022 m. Madrido aukščiausiojo lygio susitikime šalių atstovai susitarė, kad dar keturios kovinės grupės bus sudarytos Bulgarijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje, o esamų kovinių grupių dydis padidės 50–100 proc. Sąjungininkės taip pat įsipareigojo išlaikyti kovinės parengties brigados dydžio pajėgas, pasirengusias būti dislokuotomis bet kada ir bet kur, kur jų prireiks. Tai – atnaujinta senosios priešakinės strategijos vizija, pertvarkyta taip, kad atitiktų šiandienos strateginę situaciją.
Madrido aukščiausiojo lygio susitikime vyriausieji vadovai taip pat naujai pažvelgė į NATO greitojo reagavimo pajėgas, kurias sudaro iki 40 000 aukštos parengties karių, pasirengusių greitai reaguoti į krizes. Pristatydami naują NATO pajėgų modelį, NATO vadovai susitarė sukurti dar didesnes ir aukštesnės parengties pajėgas nei dabartinės NATO greitojo reagavimo pajėgos.
Visi pokyčiai, dėl kurių nuspręsta Madrido aukščiausiojo lygio susitikime, reiškia pirminės „atgrasymo ir gynybos“ koncepcijos atgaivinimą, užtikrinant didesnį nei kada nors anksčiau NATO buvimą platesnėje geografinėje teritorijoje. Siųsdami žinią savo kaimynams Rytuose, kad esame pasirengę mūšiui, suteikiame sau daug daugiau galimybių neleisti, kad karo veiksmai Ukrainoje persimestų į Vidurio Europos veiksmų teatrą.
Lapkritį pasaulis sulaikė kvapą, kai paklydusios raketos išskrido iš oro erdvės virš Ukrainos ir sprogo Lenkijoje, tragiškai nusinešdamos dviejų žmonių gyvybes. Tokio incidento politiniai ir kariniai vadovai visoje Europoje baiminosi nuo pat invazijos vasario mėn. pradžios. Ar tai incidentas, dėl kurio įtampa tarp NATO ir Rusijos peržengs ribą, nuo kurios nebegalima grįžti? NATO vadovai ėmėsi labai apgalvotų veiksmų, kruopščiai išanalizavo duomenis ir nustatė, kad incidentas nėra tyčinis išpuolis prieš NATO teritoriją. Nors šis incidentas priminė, kad Europos žemynas yra tarsi ant skustuvo ašmenų, NATO aljansas parodė aiškų ryžtą, neleisdamas Ukrainos konfliktui išsiplėsti į didesnius karo veiksmus.
Kol kas NATO 5-ojo straipsnio patikimumui, kalbant apie kolektyvinę gynybą, pavojus nekyla. Pats 5-ojo straipsnio egzistavimas, kartu su stipriu NATO buvimu Rytuose, užtikrino pakankamą atgrasymą ir atnaujino teigiamą požiūrį į Aljanso pagrindus. Tačiau atgrasymas veikia tik tada, jei mūsų priešininkas supranta, kad esame pasirengę kovoti, kad apgintume savo vertybes, teritoriją ir gyvenimo būdą. Grėsmė nesibaigė, todėl turime būti vieningi, kad atgrasytume ir užtikrintume, o galiausiai gintume ir kovotume, kur ir kada tik prireiktų.
Atminkite: jei siekiate taikos, ruoškitės karui. Mes, NATO nariai, visada sieksime taikos, tačiau suprantame, kad tai įmanoma tik tuo atveju, jei būsime visiškai pasirengę kovoti prieš bet kokią grėsmę mūsų žmonių saugumui.
Sąjungininkų informacija ir nuotrauka.
