Žurnalas „Karys“ (2012 Nr. 5)
Juozas Pocius
Šiemet pirmą kartą Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai skirtame renginyje apdovanoti krašto apsaugos sistemos kariai, darbuotojai ir jų šeimų nariai, dalyvavę konkurse „Ne veltui bočiai tave taip gynė“, – jie rašė apsakymus, pasakas, satyras, eilėraščius ir miniatiūras iš žodžių, kurie prasideda ta pačia raide. Šį kariams neįprastą konkursą inicijavo Krašto apsaugos ministerijos Administracijos departamento kalbos tvarkytoja Pranė Kuprienė. Už labiausiai patinkantį kūrinį balsuota internete, iš viso savo nuomonę išreiškė daugiau nei keturi šimtai krašto apsaugos sistemos darbuotojų ir karių. Geriausiu konkurso komisija pripažino kūrinėlį „Prano penktadienis“, sukurtą iš žodžių, prasidedančių raide „p“. Įdomus siužetas, gražūs žodžiai, o šauniausia, kad šį kūrinį parašė vyras ir žmona Rita ir Darius Vilkeliai. Kpt. Darius Vilkelis tarnauja Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre. Pasibaigus Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai skirtam renginiui, pirmąkart vykusiam Lietuvių kalbos institute, kur susirinkusius karius ir civilius tarnautojus pasveikino krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Karinių oro pajėgų vadas gen. mjr. Edvardas Mažeikis ir Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė, turiningai ekskursijai po institute sukauptą kalbos lobyną ir iškilmingai „Jūrinio mazgo“ įteikimo ceremonijai, nepraleidome progos artimiau susipažinti su šio literatūros konkurso laureatu. Tad leiskite pristatyti kapitoną Darių VILKELĮ.
Apie save
Jis sako gimęs Druskininkuose. Nuo vaikystės į klausimą, ką veiks, atsakydavo – ketinąs pailsėti.
Mokslai
Baigęs vieną mokslo įstaigą, pradėdavo studijuoti kitoje. Ir šiandien mano, kad vis dar mokosi.
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje
Baigęs pirmąją Karo mokyklos (dabar – Lietuvos karo akademija) laidą (1996 m.), tarnavo Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotajame pėstininkų batalione, vėliau – Lietuvos kariuomenės Gynybos štabe, Mokymo ir doktrinų valdyboje.
Tarnyba misijoje
Irakas, 2007 metai. Tarptautinės divizijos Centras–Pietūs (MND–CS) Lenkijos kontingentas.
Dabartinė tarnybos vieta ir pareigos
Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centras, Tarptautinių operacijų skyriaus viršininkas.
Šeima
Elitinė (juokiasi). Žmona – lietuvių kalbos mokytoja. Trys vaikai.
Laisvalaikio pomėgiai
Knygos (karyba, istorija). Itin mėgėjiška žvejyba (gali net meškerės neimti į rankas).
Neblogai bėgioja.
„Pranas – mano uošvis“
– Gal pašnekėkime laisvai, be perdėto oficialumo. Gal net pajuokaukime?..
– Žinoma, kodėl ne. Artėja vasara, daugelio nuotaika nebloga. Ateitis, regis, pradeda šviesėti, žėri įvairesnėmis spalvomis. Todėl vadinkite mane paprastai, pavyzdžiui, viršininke.
– Viršininke, pradėkime mūsų pokalbį ne nuo kasdienių tarnybos rūpesčių Lietuvos kariuomenėje, bet nuo... grožinės literatūros. Kuo buvo įdomi kitų konkurso „Ne veltui bočiai tave taip gynė...“ autorių kūryba? Kaip vertinate šio konkurso reikšmę?
– Pasakysiu atvirai. Maniau, dalyvaus kokie penki entuziastai, iš kurių trys – ministerijos moterys. Todėl kūrinių gausa maloniai nustebino. Neplanavau ir aš nieko nei rašyti, nei (juo labiau) siųsti. Bet pasakiau žmonai, kad štai vyksta toks konkursas. Jai tai pasirodė įdomi idėja. Parašė keletą įžanginių sakinėlių. Vakarieniaudami kalbėjome sakiniais, kurių žodžiai prasidėjo ta pačia raide. Šitaip prasidėjo savotiškos varžybos – kas gražiau, prasmingiau. Tada užsidegiau, pamaniau, aš vis tiek geriau galiu... Va ir gimė mūsų bendras kūrinėlis „Prano penktadienis“. Na, pasakojimų buvo daugiau, maždaug tiek, kiek atsiųsta ir konkursui, tačiau visi jie sėkmingai dingo po dukros piešimo šedevrais. Liko tik šis, ir, kaip matote, nuojauta neapvylė, jis – geriausias.
Lyg to būtų maža, dar vykstant konkursui šis kūrinėlis jau sėkmingai klaidžiojo interneto platybėse... (Čia aš „ne prie ko“.)
Iš pirmo žvilgsnio konkurso reikšmė nepastebima, bet paliečia mus visus. Labai didžiuojuosi jo sumanytoja Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Administracijos departamento kalbos tvarkytoja Prane Kupriene. Kai buvo balsuojama, man skambino senokai girdėti tarnybos draugai ir gyrė ne tiek mane, kiek mūsų kalbos grožį. Juokingiausia, kad kai kam reikėjo paaiškinti, jog kiekvienas kūrinio žodis prasideda ta pačia raide. Tik tada pagaudavo mintį.
– Literatūros kūrimas – jūsų pašaukimas? Jaučiatės lyg neatskleistas talentas ar daug žadantis rašytojas?
– Norėčiau, bet nesu tikras, ar turiu tokį talentą. Tautos atgimimo apyaušriu rašinėjau į mokyklos laikraštį. Dar šen bei ten. Kadaise literatūros mokytoja girdavo mano rašinius, tačiau tai joks talentas, gal polinkis ar gebėjimas?
Be to, „geriausias“ komplimentas, kurį išgirsdavau, kai kas nors perskaitydavo mano parašytą darbelį, būdavo klausimas: „O kas čia tau parašė?“ (Juokiasi.)
– Ar neplanuojate išleisti savo kūrybos knygos?
– Ji būtų tokio paties storio kaip ir knyga apie Antrojo pasaulinio karo italų karo didvyrius – vieno puslapio (graikų anekdotas).
– Jūsų pasaka apie puskarininkio Prano penktadienį – proginis pokštas, iškrėstas vienu įkvėpimu? Kaip gimė siužetas?
– Tai ne pasaka. Na, ne visai. Matot, Pranas yra mano uošvis. Jis – atsargos vyresnysis leitenantas. Ne puskarininkis, bet ir ne pulkininkas, tad kai ką teko prasimanyti. Ir dar. Jis labai mėgsta skaniai pavalgyti ir pasižvalgyti į panas. Juokauju, nors... Žodžiu, tai labai trumpas romanas, nusakantis visą herojaus gyvenimą.
– Jūs manote, kad juokas – dalykas rimtas. Ar mūsų kariuomenėje turime iš ko juoktis?
– Turime ir privalome, pirmiausia – iš savęs. Nereikia pamiršti, kad kariuomenės stiprybė – ją palaikantys Lietuvos žmonės. Tad jei žmonės pasijuokia „iš tos jūsų kariuomenės“, tai nerodo, kad jie linki ko nors pikta. Paskaitytumėte, ką kalba britai apie savo karininkiją – ausys užlinktų. Beje, jie niekada nesijuokia (arba tą daro labai retai) iš eilinių karių. Ir kas iš to? Ogi didžiausias britų visuomenės palaikymas ir didžiavimasis savo kariuomene.
Kaip be humoro priversti koalicijos pajėgų Irake vadą generolą Davidą Petraeus‘ą raportuoti lietuviui karininkui apie padėtį Irake (žr. nuotrauką), kai tuo metu lenkų generolas bejėgiškai stovi nuošalyje? Čia ir yra vieta rastis geram juokui.
Kariuomenėje nėra nesvarbių užduočių
– Hm... Taip, gal nustokime juokavę. Pakalbėkime rimtai.
– Pakalbėkim. Tik noriu įspėti, kad iki šiol kalbėjau kaip niekad rimtai, nes juokas – ypač rimtas reikalas.
– Jūs esate tarnavęs misijoje. Kokios patirties kariui duoda tarnyba misijoje?
– Štai nelabai ką sakanti nuotrauka, kur laikau Lietuvos vėliavą. O istorija tokia. Vėliavą turėjo laikyti kitas karininkas. Tačiau nuo labai didelės kaitros jam pasidarė negera ir, tai pastebėjęs, jį pakeičiau, todėl nedalyvavau provincijos šeichų sutikime (Irake buvau lietuvių kontingento Al Quadisiyah provincijoje vyresnysis). Užtat Irako gyventojai ir kariai matė mūsų vėliavą. Tai svarbu. Bet argi galima didžiavimąsi savo valstybe pamatuoti patirties matu? O apie gaunamą tarnybos misijose patirtį jūsų žurnale rašyta ne kartą, nesinori kalbėti to paties.
– Ką pasakytumėte apie dabartinę tarnybą Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro Tarptautinių operacijų skyriuje? Kokie jūsų tarnybos uždaviniai?
– Galiu atsakyti trumpai: mūsų tikslas, kad kariai, atlikę pareigą, grįžtų sveiki. Na, jeigu grįš sveiki, tai ir gyvi. (Juokiasi ir beldžia į medį.)
Mūsų užduotis – rengti pavienius karius, t. y. karius, vykstančius tarnauti į sąjungininkų štabus Afganistane. Rengimo misijoms pamatas – karinių pagrindų atnaujinimas ir žinių, būtinų kariui, besiruošiančiam tarnauti Afganistane, teikimas. Čia darome prielaidą, kad karininkas ar seržantas yra parengtas ar dar bus rengiamas atlikti specifines, jo būsimą poziciją atitinkančias funkcijas.
Tačiau rūpinamės ne vien šių karių rengimu. Dar ruošiame įvairias tikslines grupes – tai Nacionalinės paramos elementai (NPE), Karo policijos grupės (POMSG), Oro paramos mokymo grupės (OPMG), NATO greitojo reagavimo pajėgų (NRF) ir Europos Sąjungos kovinių grupių (EUBG) kariai. Bendradarbiaudami su kitomis Lietuvos gynybos institucijomis taip pat rengiame Vidaus reikalų ministerijos karininkus ir seržantus, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos departamento pareigūnus. Per metus organizuojame apie dešimt kursų, o per visą Tarptautinių operacijų skyriaus gyvavimo laiką esame parengę daugiau kaip 750 karių tarnybai atlikti Balkanų šalyse, Irake ir Afganistane.
Žvelgiu į politinį pasaulio žemėlapį ir matau, kad darbo tikrai nepritrūksim... Patikėkite, tai visai nejuokinga.
– Sutinku, skyriaus svarba didelė, matyt, turite visapusį Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro vadovybės, aukštesnių kariuomenės vienetų palaikymą?
– Netikiu, kad kariuomenėje yra nesvarbių užduočių. Gal kitos nelabai matomos ar ne taip plačiai viešinamos? Nėra ir nesvarbių karių.
Labai glaudžiai bendradarbiaujame su Jungtinio štabo Karinio rengimo planavimo skyriumi: peržiūrime kasmetes Tarptautinių saugumo paramos pajėgų karinio rengimo direktyvas (COM JFC HQ Brunssum ISAF Training Directive), analizuojame nurodymus ir pranešimus apie koalicijos pajėgų ir Afganistano nacionalinių saugumo pajėgų (ANA) incidentus, adaptuojame šiuos ir kitus dokumentus, kad galėtume rengti savo karius, – kasmet išleidžiame naujus kariuomenės vado tvirtinamus Kovinio rengimo reikalavimus kariams, atliksiantiems tarnybą sąjungininkų ir NATO štabuose. Kovinio rengimo reikalavimai yra pagrindinis ir kartu kintamas dokumentas, reikalingas organizuojant misijų kursus kariams.
Be to, šių metų kovo mėnesį Kovinio rengimo centro viršininku paskirtas buvęs Jungtinio štabo Karinio rengimo valdybos J7 viršininkas plk. Valdas Kiveris. Jis puikiai žino visas problemas, susijusias su rengimu misijoms. Tad, manau, naujasis vadas tikrai tinkamai sudėlios visus prioritetus.
Kaip vilkelis vilkina?
– Kokia jūsų svajonė?
– Tikrosios neatskleisiu. O kitos tebūnie kariškos. Tikiu, kad ateis diena, kai niekam nebekils klausimų nei nuo ko mes Lietuvą ginsim, nei juo labiau – ar iš viso ją ginsim. Ir dar – kad jaunimas eis į kariuomenę ne tik norėdamas kaip nors išgyventi, kad karininkai ir seržantai neplauks pasroviui vien tikėdamiesi išlikti. Bet tai jau turbūt per daug rimta?
– Tad baigdami pokalbį gal vėl pajuokaukime?
– Gal.
– Įsivaizduokime, kad žurnalistas, atsidėkodamas pašnekovui už pokalbį, papasakoja istoriją, kurios žodžiai prasideda raide „v“: vilkelis vadui vilkui vailokėlius vilkindamas vilko. Vaitojo: vai vai, vai vai... Tęskite...
– Po paraliais, puikiai padėliojot.
– Pažiūrėsim po pietų...
– Žmona žagsės žiūrinėdama žurnalą.
– Gana. Prisijuokavome. Įdomu, ką pamanys apie mūsų pokalbį skaitytojai?
– Bus labai blogai, jeigu nieko nepamanys.
– Dėkui. Po paraliais, linkėjimai puskarininkiui Pranui, puikaus penktadienio!
– Ačiū.
Šitaip nuoširdžiai pasikalbėję, lyg niekur nieko kiekvienas pašnekovų nuėjo į savo tarnybos vietas, savais keliais...
Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.
