Studijų už Atlanto vertybės
Justinas Žukauskas mokėsi Šiaulių pradinėje katalikiškoje mokykloje, po to – Didždvario gimnazijoje. Lankė Šiaulių pirmąją muzikos mokyklą, puikiai išmoko groti birbyne. 2005–2006 m. įstojo ir tęsė studijas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Dalyvavo konkurse-atrankoje tęsti studijas JAV karinio jūrų laivyno akademijoje Anapolyje, Merilendo valstijoje.
Studijų metais Anapolyje kariūnas iš Lietuvos pasižymėjo pavyzdingu elgesiu, geru kariniu pasirengimu ir puikiu komandiniu darbu. Paskutinius dvejus studijų metus jis buvo fechtavimosi komandos „épée" kapitonas, taip pat ėjo Tarptautinio kariūnų klubo prezidento pareigas, ketvirtajame kurse jam teko išbandyti skyriaus ir būrio vado pareigas. Sėkmingai baigęs Politinių mokslų fakulteto programą ir apgynęs bakalauro diplominį darbą „NATO ir Baltijos šalių saugumas: strateginės spragos ir ar pakanka vien NATO?", Justinas pateko į geriausių šių metų JAV karinio jūrų laivyno akademijos diplomantų grupę.
Po ketverių metų studijų Amerikoje šiemet jis sugrįžo į Lietuvą. Birželio pabaigoje dvidešimt trejų metų Justinui Žukauskui kartu su studijas Lietuvos karo akademijoje šiais metais baigusiais kariūnais buvo suteiktas leitenanto laipsnis ir dabar jis – Lietuvos karinių jūrų pajėgų patrulinio laivo „Aukštaitis“ P14 navigacinės kovinės dalies vadas.
Mūsų pažintis ir pašnekesys su ltn. Justinu Žukausku įvyko jo tarnybos vietoje –patrulinio laivo „Aukštaitis“ kajutėje.
Studijų erdvės
– Kuo ypatinga Jungtinių Valstijų jūrų laivyno akademija Anapolyje? Kokios šios aukštosios mokyklos tradicijos? Kaip ji į savo studentų būrį priima užsienio studentus?
– JAV karinio jūrų laivyno akademija įkurta 1845 m. Suprantama, joje yra daug įdomių ir net keistų tradicijų. Pavyzdžiui, pirmakursiams koridoriais negalima vaikščioti. Jiems reikia bėgioti ir, kai nori pasisukti, reikia padaryti tikslų 90 laipsnių kampą, garsiai sušukus „Go NAVY“, ir bėgti toliau. Reikėtų įsivaizduoti ir akademijos dydį. Jos teritorija yra apie 140 hektarų, o bendrabutis, kuriame gyvena apie 4500 studentų, tikriausiai yra didžiausias pasaulyje. Vien tik sudėjus jo visus koridorius, būtų apie aštuoni kilometrai.
Kita tradicija – pažymėti pirmojo kurso užbaigimą: pirmakursiai turi parodyti komandinį darbą ir užlipti į beveik septynių metrų aukščio obeliską, išteptą taukais, o jo viršūnėje pakeisti esančią pirmakursio kepurę į aukštesnių kursų kepurę.
Kitos, šiek tiek rimtesnės tradicijos, būtų žiedų įteikimo ceremonija. Kiekvienas ketvirtakursis ir absolventas kaip vado simbolį gali nešioti akademijos žiedą, kuriame yra akademijos herbas ir to kurso herbas. Per tą ceremoniją, žiedas yra įmerkiamas į vandenį, kuris yra atvežtas iš septynių skirtingų vandenynų ir jūrų. Bet kuriame pasaulio kampelyje pamatęs žmogų su tokiu žiedu, gali drąsiai prieiti ir, jei reikės, jis tau padės, nes mes esame žmonės, sujungti tvirtais akademijos saitais.
O būdamas iš Lietuvos, kaip ir kiti užsienio studentai (jų per visus kursus būta tik apie 50), nesijaučiau svetimas. Buvome priimti labai šiltai ir sulaukdavome daug dėmesio. Visiems buvo įdomu sužinoti apie mūsų šalį. Kai kurie taip susižavėjo mūsų pasakojimais, kad atvyko per atostogas pamatyti. Jau žinau, kad ir per ateinančius kelerius metus manęs aplankyti vis atvyks kurso draugai. Taigi tie saitai išlieka visą gyvenimą.
– Kokios studijų Amerikoje akimirkos visada išliks atmintyje?
– Gal netgi ne akimirkos, o visi ketveri metai išliks atmintyje. Tie metai labai praplėtė mano akiratį. Ypač džiaugiuosi puikia studijų kokybe. Ten profesoriai surinkti iš viso pasaulio ir dauguma ne tik teorijos moko, bet ir dalinasi patirtimi. Man, kaip politikos mokslų studentui, manau, ypač pasisekė, nes pasitaikė tokių dėstytojų, kurie dirbo su aukšto rango Amerikos pareigūnais ir dalyvavo visuose svarbiausiuose politiniuose procesuose. Jie per paskaitas pasakodavo, kas vykdavo už uždarų durų politikų kabinetuose, ir tada studentams daug lengviau suprasti, kaip klostėsi įvykiai pasaulyje.
Akademijoje santykis tarp civilių dėstytojų ir kariškių yra beveik 1:1. Kariškių irgi būdavo įdomu klausytis. Sugrįžę iš įvairių misijų, jie buvo siunčiami pas mus, kad galėtų pasidalinti patirtimi ir pasakyti, kaip viskas vyksta realybėje...
Taigi akademijoje labai didelis dėmesys yra skiriamas praktikai ir analizavimui, o ne aklam kalimui.
– Kokį įspūdį paliko Amerikos kariūnų inauguracijos šventė, diplomų įteikimo iškilmės?
– Abi šventės buvo tikrai ypatingos ir paliko neišdildomą įspūdį. Pirmoji šventė įvyko, kai mes tik atvykome į akademiją: visi amerikiečiai davė pirmąją priesaiką, o mes, 12 kariūnų iš užsienio, pasižadėjome laikytis visų akademijos nuostatų ir vadų nurodymų. Ši šventė įsiminė tuo, kad tik įžygiavus į aikštę, šalia Amerikos ir akademijos vėliavų pamačiau ir Lietuvos vėliavą. Tai buvo tikrai ypatingas momentas. Jau tada supratau, kad turiu stengtis ir ištverti viską ne tik dėl savęs, bet ir dėl Tėvynės.
Malonios pažintys
– Turėjote progos iš arti pabendrauti su aukšto rango Amerikos karininkais ir politikais. Kokie jie? Ar jie pakankamai buvo Jums dėmesingi?
– Teko ir nemažai. Kadangi akademija yra tik valanda kelio nuo Vašingtono ir mano studijos buvo susijusios su politika, teko pabuvoti ir Pentagone, ir Baltuosiuose rūmuose, kitose institucijose. Į akademiją dažnai atvažiuodavo aukšto rango pareigūnai pasidalinti darbo patirtimi. Jų buvo įvairių. Jei susitikimai būdavo mažesniuose rateliuose, jie iš anksto sužinodavo, kas tu, iš kur tu ir t. t. Vienas kitas netgi pamėgindavo pasisveikinti lietuviškai. Didžiausią įspūdį paliko JAV gynybos sekretorius Robert Gates. Tokio aukšto intelekto asmenį retai kada sutiksi. Jis, beje, vienintelis gynybos sekretorius, kuris buvo paliktas eiti savo pareigas pasikeitus prezidentams. Vien tai rodo daug.
– Ką laisvalaikiu ir savaitgaliais veikia Amerikoje studentai?
– Pirmaisiais metais su laisvalaikiu buvo sudėtinga, nes išeidavome tik šeštadieniais. Tai tik galvą prablaškydavome nueidami į kiną ar kur nors skaniau pavalgyti. Dar vienas iš variantų – rėmėjų šeimos. Ten yra tokia programa, kai kiekvienam besimokančiam yra skiriama šeima, kuri gyvena netoliese. Jie tavimi ir rūpinasi visus ketverius metus. Juk Amerika didelė ir neprivažinėsi namo kiekvieną savaitgalį. Taigi tos šeimos, kurios tai darydavo savo noru, tikrai padėdavo. Tiek parveždavo iš oro uosto, tiek paskolindavo mašiną, suteikdavo nakvynę ir t. t. Mano rėmėjų šeima pasiėmė netgi 8 studentus. Taigi tapome tarsi broliais ir seserimis. Manau, bendrausiu su ta šeima visą gyvenimą.
Po pirmojo kurso atsirasdavo jau šiek tiek daugiau laisvadienių ir su draugais teko nemažai pakeliauti po Ameriką, Meksiką ir Kanadą. Taip pat lankiau nardymo kursus ir paskutiniaisiais metais teko paplaukioti tarp koralų. Siūlau tai išbandyti visiems, kas tik turi tokią galimybę.
Bet visos tos kelionės buvo įspraustos į labai įtemptą mokslų tvarkaraštį. Nes jei tik truputį sustodavai, žiūrėk, jau ir atsilieki kurioje nors srityje. Taigi svarbiausia įsivažiuoti ir per dažnai nesustoti, ir tada viską suspėsi.
– Akį veria ir stebina Amerikos Jūrų laivyno akademijos kariūnų sniego baltumo uniformos. Jūs patys buvote atsakingi už savo uniformos priežiūrą ir tvarką?
– Ojojoj... Uniformos. Jei gerai suskaičiavau, jų buvo bent šešiolika skirtingų. O dėl jų priežiūros, tai kartą per savaitę surūšiuodavome uniformas į skirtingus maišus, o kitą savaitę jos grįždavo išskalbtos ir išlygintos. Tereikėdavo gražiai susilankstyti ar pasikabinti. Mes atsakydavome tik už savo kambario tvarką. Kitką sutvarkydavo aptarnaujantis personalas.
– Kokie jūsų sportiniai pasiekimai fechtavimosi rungtyje? Gal galėtumėte dabar žaisti olimpinėse žaidynėse kartu su Lietuvos rinktine?
– Na, fechtavimasis – unikalus sportas. Jo gali mokytis visą gyvenimą. Per tuos trejus metus daug išmokau, bet manau – iki olimpinio lygio dar toli. Kai pradėjau, komanda buvo maža ir silpna, bet sunkiu darbu pavyko mums ją atkurti, ir jau paskutiniaisiais metais, dalyvaudami nacionalinėse varžybose, patekdavome į geriausiųjų dešimtuką.
Saugi navigacija
– Gal pastebėjote, kaip amerikiečiai vertina gatvėje sutiktą uniformuotą karį?
– Žinote, tuo amerikiečių požiūriu žavėsiuos visą gyvenimą. Mmielu noru vilkėdavau uniformą tiek akademijoje, tiek už jos ribų. Visada jausdavau didžiulę visų praeinančių žmonių pagarbą. Kartais būdavo net taip – nueini kur nors su bendramoksliais pavalgyti ir, kai jau paprašydavome sąskaitos, padavėjas nurodydavo į vieną ar du asmenis, kurie pasisiūlė apmokėti mūsų sąskaitą. Žinoma, prieidavome ir padėkodavome, bet jie tik atsakydavo, kad tik mums reikia dėkoti už tai, ką darome.
Amerikoje visiškai kitaip vertinami tarnaujantieji tėvynei. Tikiuosi, laikui bėgant ir Lietuvoje stiprės pagarba ne tik kariškiams, bet ir tiems, kurie paskiria savo gyvenimą Tėvynei ir žmonėms.
– Jūsų bakalaurinio darbo tema: „NATO ir Baltijos šalių saugumas. Kokios strateginės spragos ir ar pakanka vien NATO?“ Dabar šia aktualia tema mūsų visuomenėje vyksta atvira diskusija. Įdomu, kokios jūsų diplominio darbo išvados?
– Na, darbas yra ilgas ir gana sunku jį apibūdinti keliais sakiniais, bet esmė yra ta, kad visos naujosios NATO narės, taip pat ir Baltijos šalys, galbūt per daug dėmesio sutelkė į NATO ir tikėjosi, kad įstojus į šią organizaciją visos problemos savaime išsispręs. Bet taip tikrai nėra. NATO – tik vienas iš svertų, padedančių užtikrinti saugumą, bet šalys turi veikti pačios. Manau, daugeliui ne paslaptis, kad pagrindinės problemos Baltijos šalyse yra energetinis saugumas ir bendradarbiavimo trūkumas. Grėsmė Baltijos šalims vis dar išlieka ir jei mes patys nesirūpinsime savo saugumu, niekas to už mus nepadarys. Žinoma, nesakau, kad NATO yra nereikalinga. Netgi labai reikalinga. Betet Baltijos šalys yra labai mažos, taigi mūsų kariuomenės turėtų specializuotis tik vienoje ar dviejose srityse ir tapti tam tikros srities nepamainomais specialistais. Tada prireikus NATO galėtų sakyti: štai, Baltijos šalys sugeba tai daryti geriau nei bet kuri kita šalis, prašykime jų pagalbos. Ir jeigu grėsmė iškiltų mums, NATO tikrai nedvejodama skubėtų mums į pagalbą, nes mūsų valstybė reikalinga ir tinkama NATO narė. Nemanau, kad yra efektyvu Baltijos šalims individualiai rengti kariuomenes, kurios specializuotųsi visose srityse.
– Ką veiksite kariniame laive?
– Stengsiuosi kuo geriau vykdyti man skirtą misiją – atsakyti už saugią laivo navigaciją ir rūpintis man priskirtais žmonėmis.
– Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai? Kokia jauno Lietuvos karininko vasara ar laisvadieniai?
– Pomėgių yra gausybė, bet kol įsivažiuosiu į naują lietuvišką ritmą, tenka jiems skirti mažiau laiko. Nuo mažens mėgstu žvejoti ir grybauti. Visada grįžęs vasarą atostogų lėkdavau į mišką. Galima sakyti, mažas ir augau miške po medžius karstydamasis. Dar vienas pomėgis – maisto gaminimas. Amerikoje labai retai turėjau progų pašeimininkauti virtuvėje, bet dabar, kai beveik kasdien galiu grįžti namo, džiaugiuosi galėdamas kuo nors nustebinti namiškius. Kai gyvenu taip arti jūros, stengiuosi kuo dažniau prie jos nuvažiuoti. Mintyse išlieka tokios nostalgiškos akimirkos: mane mažą su pusbroliais močiutė veždavosi į Palangą. Gal tada ir gimė tas prisirišimas prie jūros...
Kalbino Juozas Pocius
Asmeninio albumo nuotraukos
„Karys“ Nr. 7–8, 2010 m.
