Šiemet sukanka 30 metų nuo atmintinų 1991 m. sausio įvykių, kai Sovietų sąjungos kariniai padaliniai jėga pabandė nutraukti Lietuvos pastangas įtvirtinti 1990 m. kovo 11 d. siekius – Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę. Tradiciškai Lietuvos žmonės rinkdavosi tuos įvykius menančiose vietose ir prie juos įprasminančių paminklų, uždegdami laužus, skambindami atminimo varpais, padėdami gėlių Laisvės kovotojų žūties ar amžinojo poilsio vietose, taip pat būdavo organizuojamas daug dalyvių pritraukiantis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ ar rengiamos kitos iniciatyvos.
„Dėkoju visos Lietuvos gyventojams, kurie visomis išgalėmis ir visomis priemonėmis prisidėjo prie atkurtos valstybės gynybos. Aišku, visiems turi būti suprantama dabar, jeigu tautoje, visuomenėje, ginkluotose pajėgose ir kariuomenėje yra valia priešintis, tai aukščiau už bet kokį ginklą, bet kokį techninį pranašumą. Turint valią ir ryžtą galima padaryti ypatingus darbus ginat ir saugant valstybės nepriklausomybę. Tai parodė sausio 13-osios įvykiai: tada tuometinė sovietinė kariuomenė ir tuometinės sovietinės struktūros turėjo didžiulį techninį pranašumą prieš tuos negausius gynėjų vienetus, turėjo geresnį pasirengimą, bet mūsų ryžtas ir valia ginti tai, kas mums priklausė, atnešė pergalę. Aš linkiu visiems išlaikyti vienybę, ryžtą ginti mūsų valstybę, mūsų nepriklausomybę ir aišku išlikti COVID-19 akivaizdoje sveikiems,“ – sakė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys.
Šiais metais iškilmingai paminėti Laisvės gynėjų dienos 30 metų sukaktį sutrukdė koronaviruso (COVID-19) pandemija ir įvestas karantinas. Laikantis Lietuvos kariuomenės vado nustatytų koronaviruso plitimo prevencijos priemonių ir atsižvelgiant į Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijas Lietuvos kariuomenės kariniuose vienetuose buvo paminėta Laisvės gynėjų diena.
Sausio 12–13 d. Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai padėjo gėles prie TV bokšto memorialinės lentos, LRT paminklo „Varpas“ ir prie Seimo Sausio 13-osios memorialo, ant Laisvės gynėjų kapų Antakalnio memoriale. Laisvės gynėjams, palaidotiems Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio kapinėse, atnešė gėlių ir uždegė pagarbos bei atminimo žvakutes Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai.
Viena iš Sausio 13-osios dienos minėjimo tradicijų – degančios vienybės ir atminimo ugnelės languose 8.00 val. ryte – buvo išlaikyta ir daugelyje tarnybos vietų kariai ir valstybės tarnautojai jungėsi prie šios pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“. Taip pat kariniuose vienetuose buvo bėgami simboliniai pagarbos bėgimai „Gyvybės ir mirties keliu“, uždegami laužai bei prie jų su karštos arbatos puodukais rankose buvo kalbamasi apie 1991 m. sausio įvykius ir Lietuvos žmonių pasiryžimą apginti Laisvę ir Nepriklausomybę.
Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos batalione šiuo metu tarnaujantis srž. Vytas Alekna, užsirašęs į tuometį Krašto apsaugos departamentą per savo aštuonioliktąjį gimtadienį ir pradėjęs saugoti ypač svarbius beatsikuriančios Lietuvos Respublikos objektus, lemtingąjį sausį buvo pačiame įvykių sūkuryje, o priesaiką Lietuvos Respublikai davė Aukščiausioje Taryboje istorinės Sausio 13-osios išvakarėse.
„Ši priesaika buvo duota paskubomis, bet sąmoningai, − prisimena jau daugiau nei du dešimtmečius išminuotoju dirbantis vyras. – Buvome Aukščiausiosios Tarybos viduje. Visi jauni, motyvuoti, draugiški. Iš visų matėsi priešiškumas sovietinei santvarkai. Gavome šiek tiek laiko apsispręsti – liekam ar išeinam. Buvo žmonių, kurie pasitraukė. Visi supratome esmę nuo pat pradžių ir žinojome, kuo tie įvykiai gali baigtis. Neturėjome iliuzijų. Vadai – Rimantas Baltušis, Česlovas Jezerskas − jie nupiešė, paaiškino, kas gali laukti ir kad su barikadomis iš stalų ir kėdžių, su strypais laiptinėje stovėdami nieko daug nelaimėsime, išskyrus laiką. Aš tada neturėjau ką prarasti – jaunas, nevedęs. Bet ir dabar, jei grįžčiau į tą patį laiką, pasielgčiau taip pat.“
***
1991 m. sausio 13-osios naktį Sovietų karinės agresijos metu, kai Vilniuje buvo užimami Televizijos bokštas ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatas, žuvo ir vėliau nuo žaizdų mirė 14 Lietuvos laisvės gynėjų: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius.
LK ir LRS informacija.
LK nuotraukos.
