Gegužės 27-28 dienomis prie Kauno pilies žvangėjo riterių kalavijai, žvengė gražuoliai žirgai, sukosi kilniosios damos, o amatininkai pristatė savuosius dirbinius. Po ketverių metų pertraukos į miestą grįžo viduramžiai, o su jais ir Tarptautinis riterių turnyras Kariuomenės vado kalavijui laimėti, bei Tarptautinis raitų riterių turnyras.
Daugelis ceremonijų ir renginių metu yra matę Garbės sargybos kuopos karius, vilkinčius atkurtais XIV-XV a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kario šarvais, bet turbūt retas žino, kad kariai ne tik atlieka reprezentacinę funkciją, bet ir kovoja nesuvaidintuose turnyruose. Maža to, tai ne tik Garbės sargybos kuopos kariai, bet ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų bataliono kariai bei Lietuvos karo akademijos kariūnai. Visus juos čia veda stiprios vertybės – kovos dvasia, profesionalumas, iniciatyvumas ir valia.
Garbieji riteriai galbūt nesupyks į priekį šiame pasakojime užleidę damą. Tiesa, gal kiek kitokią, nei esame pratę matyti – vilkinčią ne šilko suknią, bet žvilgančius šarvus. Tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų bataliono karė srž. Ieva Dzevaltauskaitė-Kartanienė – kol kas vienintelė moteris Lietuvoje, dalyvaujanti raitų riterių dvikovose (ang. jousting), kuomet riteriai ant žirgų šuoliais joja vienas į kitą nešini ilgosiomis taraninėmis ietimis, kurios lūžta į varžovo petį dengiantį nedidelį skydą. Taip pat Ieva buvo pirmoji, sudalyvavusi raitų riterių meistriškumo turnyre (ang. skill at arms) dar 2011-aisiais Tarptautinių Hanza dienų metu ir pradėjusi šią veiklą Lietuvoje. Tokie turnyrai – itin retas reginys, nes šia veikla Lietuvoje užsiima vos keli entuziastai, o ir specialiai tokiems turnyrams paruoštus žirgus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Dėl šios priežasties Hanza dienų turnyre Ieva jojo skolintu, iš Lenkijos atvežtu žirgu. Tarp aštuonių vyrų (keturių lietuvių ir keturių lenkų), dalyvavusių meistriškumo turnyre, surinkusi vienodą taškų skaičių su itin patyrusiu riteriu iš Lenkijos ji dalinosi 1-ąją vietą, o susumavus taškus su dvikovų turnyro rezultatais bendroje įskaitoje iškovojo 3-iąją vietą. „Seniai nesijaučiau tokia laiminga – visgi, būta netrumpos pertraukos dėl pandemijos ir dėl to, kad kuris laikas neturiu keturkojo partnerio šiai veiklai. Tai dviejų man be galo brangių ir sentimentalių veiklų simbiozė – žirginiame sporte praleista daugiau kaip 15 metų ir daugiau kaip dešimtmetis viduramžiuose“, – džiaugsmu po turnyro tryško moteris.
Dvi dienas vykusio Tarptautinio riterių turnyro Kariuomenės vado kalavijui laimėti metu riteriai iš Lietuvos ir užsienio šalių kovėsi dėl vertingų prizų. Pirmosios vietos nugalėtojo laukė kalavijas – Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomo XIII amžiaus Desiukiškių kalavijo, rasto 1986 m. Raudonėje, Jurbarko rajone, atitikmuo. Antrosios vietos nugalėtojo laukė žvilgantis kovos kirvis, o trečiosios – kovos peilis. Šie ginklai – lietuvių kalvių Stankų rankų darbas – tradiciškai įteikiami šio turnyro nugalėtojams jau daugiau nei dešimtmetį.
Pastaruosius trejus metus iš eilės šį turnyrą laimėjo ir jau visą kalavijų kolekciją surinkęs turėjo riteris Hartman iš Latvijos, tačiau šiais metais kalavijas liko Lietuvoje – Lietuvos karo akademijos 2 kurso kariūno Nojaus Ašmono rankose. Tiesa, stiprių pretenzijų į nugalėtojų pakylą turėjo ir Garbės sargybos kuopos riteriai Andžej ir Deimantas, iškovoję pirmąsias vietas savo pogrupiuose ir patekę į finalines dvikovas. Abiems kovotojams tai vienas pirmųjų turnyrų, tad starto būta tikrai stipraus.
Paklaustas kaip sekėsi turnyre Nojus buvo atviras, kad studijoms Karo akademijoje atiduodama visa energija tikrai nepalengvino pasiruošimo turnyrui, bet būsimo karininko valia ir nusiteikimas, visgi, leido pasiekti neregėtų rezultatų. Kalavijo valdymo meno Nojus mokosi viso labo nepilnus penkerius metus, o turnyruose dalyvauja net mažiau nei metus. Atkrintamąsias kovas laimėjęs solidžia persvara ir iškovojęs kelialapį į pusfinalį Nojus privalėjo stoti į kovą su daugiau nei dešimtmetį ir daugybę pergalių šiame sporte skaičiuojančiu savo mokytoju, riteriu Artūru. Taip prasidėjo emocinė karuselė, neapleidusi kovotojo iki pat turnyro pabaigos ir net viskam pasibaigus. Pusfinalio kova su Artūru ėjosi taškas į tašką ir prireikė net trijų raundų. „Patikėkite, kiekviena iš tų minučių kovos kaitrioje saulėje, vilkint per 30 kilogramų sveriančius šarvus ir kaunantis su itin stipriu varžovu, slinko kaip amžinybė. Ir nuoširdžiai, aš net įsivaizduoti negalėjau, kad iškovosiu pergalę prieš savo mokytoją ir stosiu į finalinę kovą su pačiu Hartman. Esu be galo dėkingas savo mokytojui Artūrui, kurio patarimai bei parinkta kovos taktika mane užtikrintai vedė pirmyn. Du raundus kovėmės taškas į tašką, tad kaip ir su Artūru, teko kautis ir trečią. Laukiant lemiamos dvikovos ir akimirką ilsintis aš pamačiau, kad mano jėgos ir ištvermės rezervas, visgi, yra kiek didesnis nei jau matomai pavargusio varžovo, tad atidaviau viską ir iki galo“, – įspūdžiais dalinosi kovotojas. Kaitros atmosferoje tikrai netrūko ir tikrai ne tik nuo įkaitusių kovotojų šarvų. Laukiant nugalėtojo paskelbimo publika ošė, o riteriai nerimastingai laukė, kurio ranka, visgi, bus teisėjo pakelta į viršų. „Išgirdęs vedėjo tariamą savo vardą aš negalėjau patikėti tuo, kas vyksta – esu įrašytas į istorijos puslapius. Laimėjau kovą ne tik prieš savo mokytoją, bet ir prieš riterį Hartman. Ne, vis dar negaliu patikėti. Nuoširdžiai nenorėjau kautis su nei vienu iš jų, bet tiek pačios kovos, tiek emocinis jų fonas davė labai didžiulę patirtį“, – kiek lengviau atsipūsdamas tarstelėjo Nojus.
Simboliškai ir viltingai nuskambėjo mjr. Tomo Balkaus, atstovavusio kariuomenės vadui, linkėjimai, kuomet buvo įteikiami nugalėtojų prizai. Tai buvo palinkėjimas Nojui, šiandien rankose laikančiam šio turnyro nugalėtojo kalaviją, baigiant studijas karo akademijoje rankose laikyti ir geriausiam kurso kariūnui įteikiamą kardą.
Nuotr. aut. vyr. srž. Arnas Čemerka ir Gabija Barštytė.
