Balandžio 4 d. Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre Nemenčinėje (Vilniaus r.) prasideda tarptautinės priimančios šalies paramos pratybos „Baltijos šeimininkas 2011" (angl. Baltic Host11). Šios pratybos labai svarbios Lietuvai, Latvijai ir Estijai, per kurias bus patikrinimas šalių institucijų pasirengimas priimti nustatyto dydžio sąjungininkų pajėgas. Apie jas ir kitus dalykus kalbamės su Lietuvos kariuomenės vadu generolu majoru Arvydu Pociumi.
Lietuva patyrė skaudžių pamokų Pirmojo ir, ypač, Antrojo pasaulinių karų metais. Kas, jūsų manymu, šiandien būtų daroma, kad iškilus grėsmei mūsų šalies suverenitetui ir gyventojams, būtų apginta Lietuvos valstybė ir jos nepriklausomybė?
Esu tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas lietuvis žino per daug brangias istorines pamokas, pareikalavusias dešimčių tūkstančių mūsų tautiečių gyvybių. Šiandien Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė ir turime patikimas garantijas, kad nebūsime palikti vieni, jei iškiltų grėsmė. Be abejo, kiekviena šalies institucija ir visa valstybė privalo atlikti ir kai kuriuos „namų darbus". O kiekvienas šalies pilietis turi būti morališkai ir psichologiškai pasirengęs ginti savo šeimą, tautą ir tėvynę. Kariuomenė ruošiasi tam, kam ji ir yra skirta.
Nuo 2009 metų Lietuvos kariuomenėje sustabdytas šaukimas į privalomąją karo tarnybą. Kai kam gali kilti klausimas, iš kokių resursų, esant grėsmei, būtų pildomos Lietuvos kariuomenės karių ir jiems vadovaujančių karininkų gretos? Kaip veiktų mobilizacinio rezervo sistema?
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 250 tūkst. yrų, kurie yra įgiję karinį parengimą ir pagal amžių dar yra tinkami pašaukti į kariuomenę krizės atveju. Iš jų, daugiau kaip trečdalis atliko tarnybą nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Taigi, mobilizacinį rezervą turime, tačiau nereikia pamiršti, kad norint išlaikyti tinkamą rezervo pasiruošimą, būtinas periodiškas įgūdžių atnaujinimas. Pasirengimas ginti valstybę nėra vienkartinis procesas, kuris užbaigiamas atlikus privalomąją pradinę karo tarnybą, bet - tęstinis, kai privalomosios pradinės karo tarnybos metu įgytas pagrindinis karinis pasirengimas yra išlaikomas ir gilinamas tarnybos rezerve metu. Todėl neorganizavus naujų rezervo karių rengimo, tie tūkstančiai palaipsniui mažės.
Sustabdžius šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą, karo prievolininkai buvo pradėti kviesti į būtinuosius karinius mokymus savanoriškumo principu. Dalis baigusių mokymus priimami į profesinę karo tarnybą, kita - tampa aktyviojo rezervo kariais. Priimamų į mokymus karių skaičius nuolat didinamas. Pavyzdžiui, 2011 m. šį skaičių planuojama padidinti iki 600 per metus, o 2012 m.- iki 750. Kol kas savanorių šiems kursams netrūksta, tad mobilizacinis rezervas yra nuolat papildomas.
Šiuo metu yra tobulinamas Mobilizacijos įstatymas, kuris kartu apims ir priimančiosios šalies paramos klausimus. Atsižvelgiant į Ginkluotųjų pajėgų poreikius, t.y., kiek personalo, specialaus transporto maisto ir kitų resursų reikia tam, kad būtų užtikrinta šalies gynyba, yra sudaromi šalies mobilizaciniai planai. Paskelbus mobilizaciją, kiekvienas atitinkamos srities ministerijos, įmonės ar kitos valstybės įstaigos vadovas bus atsakingas, kad turtas, kuris yra numatytas konkrečioje mobilizacinėje užduotyje, atsidurtų ten, kur reikia. Beje, mobilizacija numatoma ne tik šalies ginkluotųjų pajėgų aprūpinimui, bet ir svarbiausių valstybės funkcijų vykdymui. Tai reiškia, kad civiliai gyventojai nebus palikti likimo valiai. Per šalies mobilizacinę sistemą būtų užtikrinti svarbiausi gyventojų poreikiai, maitinimas, sveikatos priežiūra, jei reikia evakavimas ir kiti panašūs dalykai.
Kalbant apie ginkluotąsias pajėgas, kariuomenės vienetai per mobilizacijos sistemą būtų aprūpinti tokiomis priemonėmis, kurių taikos metu daug turėti nėra racionalu. Apibendrindamas norėčiau pažymėti, kad mobilizacija galėtų būtų vykdoma tik šalies vadovybei nusprendus, atsižvelgiant į krizinės situacijos (stichinės nelaimės, karo, kt. atvejus) mastus ir pagal iš anksto suderintus planus.
Tuomet ar galima teigti, kad į atsargą išėję Lietuvos kariai ir karininkai, esant būtinybei, žinotų, kur vykti, ką su savimi turėti ir kam būti pasiruošus?
Artimiausiu metu bus patikslinta kariuomenės struktūra ir atnaujinti personalo rezervo mobilizavimo planai. Reikia pripažinti, kad pastaruoju metu pasitikėjimas vien kolektyvine gynyba buvo nustūmęs į antrą planą rezervo panaudojimo klausimą. Be to, kariuomenės ir jos personalo rezervo panaudojimas galimas ne tik karo, bet ir didelio masto ekstremalių situacijų (pvz. , ekologinių katastrofų) atvejais.
Nauji personalo rezervo mobilizacijos planai numatys, kad kiekvienas atsargos karys (rezervistas) bus atrinktas pagal tarnybos ar įgūdžių atnaujinimo kurso baigimo laiką, karinę ar civilinę specialybę, ir bus priskirtas ne tik konkrečiam daliniui, bet ir kuopai, būriui, skyriui. Savo įgūdžius rezervo kariai atnaujins savo dalinyje ir taip susipažins ne tik su karybos naujovėmis, bet ir su savo vadais bei tarnybos draugais. Vadai, savo ruožtu, turės galimybę susipažinti su savo kariais, su kuriais, prireikus, tektų ginti šalį ar vykdyti kitas užduotis. Tokia sistema veikia daugelyje NATO ir Europos Sąjungos šalių, jos išlaiko efektyvią mobilizacinę sistemą, kurios dėka, praktiškai kiekvienas šalies vyras būna gerai susipažinęs su kariuomene ir žino, ką jis turėtų daryti iškilus būtinybei.
Lietuvos kariuomenės duomenų bazėje yra nuolat atnaujinama informacija apie visus karo prievolininkus. Prireikus, karo prievolininkams būtų siunčiami nustatytos formos šaukimo lapeliai, kuriuose būtų nurodyta kur, kokiu tikslu atvykti, ką turėti su savimi. Šiemet planuojame patikrinti šios sistemos veikimą ir todėl daliai karių išsiųsime informacinio pobūdžio laiškus.
Šiemet jau trečius metus iš eilės Lietuvoje vyks svarbios tarptautinės pratybos „Baltijos šeimininkas", kurių metu bus tikrinami trijų Baltijos šalių pajėgumai ir procedūros vykdant priimančiosios šalies paramą. Kaip Lietuvą, kilus grėsmei, vykdytų šią gyvybiškai svarbią funkciją?
NATO valstybės yra įsipareigojusios viena kitai padėti ne tik ginti savo šalį, bet ir užtikrinti tinkamą atvykstančių šalių sąjungininkių karinių vienetų priėmimą. Oro, jūros ar sausumos keliu atvykusiems sąjungininkų daliniams turėsime užtikrinti dalį logistinio aprūpinimo, valdymo ir pan. Žinoma, vykstant kovos veiksmams tokie dalykai sprendžiami ir kitais būdais. Priimančioji šalis, t.y., šalis, į kurią atvyks NATO pajėgos, įsipareigoja suteikti visokeriopą paramą atvykstantiems sąjungininkams. Tai vadinamoji priimančiosios šalies parama (PŠP). Priimančiosios šalies parama gali veikti gali tik tuo atveju, kai šalies ūkis funkcionuoja, veikia visos gyvybiškai svarbios valstybinės funkcijos ir šalies sistema veikia organizuotai.
Kariuomenė pagal savo galimybes teiktų tokią paramą, tačiau be civilinės infrastruktūros ar kitų resursų neišsiverstų nė viena , net ir didelė ir galinga valstybė. Todėl Seimui yra pateiktas Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymo projektas. Kartu su mobilizacijos klausimais bus reglamentuoti ir PŠP organizavimo ir vykdymo klausimai. Kaip ir mobilizacijos atveju, teikiant PŠP būtų pasitelkiama civilinių institucijų ar, atskirais atvejais, fizinių asmenų pagalba. Beje, kiekviena savo karius siunčianti valstybė paprastai padengia tokios paramos išlaidas.
Apibendrinant šį pokalbį ir žinant, kad tarp kitų NATO šalių kariuomenių esame užsitikrinę patikimo partnerio vardą, norėčiau paklausti, ar šiandien sugebėtume vykdyti karinę valstybės gynybą?
Ginti šalį yra mūsų pareiga, o geras įvaizdis tarp NATO kariuomenių - dar ne viskas. Visų pirma, reikia nemažai dirbti, kad tą gerą vardą išlaikytume.. Antra, niekas mūsų neapgins, jei mes patys tam nesiruošime, ir tai turi suvokti kiekvienas Lietuvos pilietis. Kodėl kiti turi už mus aukoti savo gyvybes, jei mes patys nesiruošime gynybai arba tai darysime atmestinai ir tik tikėdamiesi sąjungininkų paramos? Visi žino penktąjį NATO straipsnį - vienos valstybės sąjungininkės užpuolimas yra visų NATO valstybių užpuolimas. Tačiau dar yra ir trečiasis straipsnis, kuris sako, kad kiekviena NATO valstybė atskirai ir visos kartu turi vystyti savo gynybos pajėgumus.
Lietuvai tai reiškia, kad turime būti pasirengę gintis tol, kol ateis sąjungininkų parama, o po to, kartu su sąjungininkais tęsti kovą tiek, kiek reikės. Taip pat turime būti pasirengę ateiti kitiems į pagalbą. Tam Lietuvos kariuomenė nuolat tobulina savo organizaciją, valdymo bei kovos įgūdžius, įsisavina naują ginkluotę. Taip pat dalyvaujame tarptautinėse operacijose, kuriose įgyjame svarbios kovinės patirties. Siekdami, būti ne tik saugumo vartotojais, bet ir saugumo užtikrintojais, esame patikimi sąjungininkai.
