Straipsnis (aut. Lijana Cibulskienė, Karolis Zikaras) publikuotas žurnale „Karys“ (2012 m. Nr. 2)
Jėgeriai – Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) akys ir ausys. Jų pagrindinė užduotis – specialioji žvalgyba, kitaip tariant, jėgeriai renka ir analizuoja informaciją. Remdamiesi ja kiti Specialiųjų operacijų pajėgų daliniai planuoja ir vykdo tolesnius veiksmus. Taigi jėgeriai operacijos rajone pasirodo pirmieji, jie geba infiltruotis į priešo teritoriją įvairias būdais (oru, sausuma, vandeniu). Specialioji žvalgyba skiriasi nuo kitų kariuomenės vienetų atliekamos taktinės žvalgybos: veikimo nuotoliu, tikslais, techniniu aprūpinimu ir gaunamu rezultatu. Specialioji žvalgyba leidžia surinkti plataus spektro detalią informaciją kuri pasitarnautų pasirenkant ir atpažįstant reikiamus taikinius preciziškoms operacijoms. Kita vertus, jėgeriai prie specialiųjų operacijų prisideda ne tik joms rengiantis. Prasidėjus aktyvesniems veiksmams, jie užtikrina išorinę operacijos rajono apsaugą (paprastai tariant, pasirūpina, kad iš operacijos vietos niekas neišsprūstų ir į ją nepatektų), taip pat jie prireikus gali sunkesne ginkluote paremti savo kolegas iš kitų SOP dalinių.
Šiais metais Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono kariai mini savo dalinio dvidešimtmetį. Nors kol kas dar neilga, bet jau labai įdomi ir marga buvo šio bataliono istorija. Daug kas per tą laiką pasikeitė – pavaldumas ir bataliono paskirtis, tačiau labai daug kas išliko nekintama – batalionas visada buvo ypatingas, ambicingas ir visados siekė būti geriausiu. Per dvidešimt metų sukaupta patirtis leidžia ir dabar paskirtas užduotis atlikti itin gerai ir efektyviai. Ilgametės patirties ir tradicijų saugotojai - nuo pat pirmųjų bataliono dienų jame tarnaujantys kariai.
TRUPUTIS ISTORIJOS
Jėgeris – vokiškai „Jager“ – medžiotojas, šaulys. Pirmą kartą jėgeriai minimi Trisdešimtmečio karo metais (1618–1648 m.). Jėgeriai sudarė specialias šaulių komandas. Šios komandos buvo formuojamos iš eigulių, jų vaikų, taikliai šaudančių karių.
Jėgeriai turėjo mokėti labai taikliai šaudyti, labai gerai orientuotis miške. Jie dažnai veikdavo nedideliais padaliniais, įsitvirtindami įvairiuose statiniuose ar kitose vietose, kuriose lengva įsitvirtinti, ir apšaudydavo net stambesnius priešo padalinius, tuo puolantiems pridarydavo daug nuostolių. Jėgeriai dengdavo savųjų dalinių sparnus, stengdavosi apeiti priešo sparnus ir jų apsuptį, padėdavo savajai kavalerijai. Raiti atlikdavo žvalgybą ir reidus priešo užimtose teritorijose, naikindavo priešų gurguoles ir atskirus padalinius. Nuo seno jėgerių emblema – medžioklės ragas.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) XVIII a. viduryje jėgerių daliniai buvo Radvilų milicijoje. To pat amžiaus pabaigoje per kariuomenės reformas Janičarų dalinys performuotas į Didžiosios buožės šaulių – jėgerių vėliavą.
Abiejų Tautų Respublikoje Ketverių metų Seimas (1788–1792) numatė padidinti bendrą kariuomenės kontingentą iki 100 tūkstančių karių. Kariuomenės etatuose buvo ir atskirieji jėgerių daliniai, kurie karo atveju turėjo sudaryti atskiras komandas prie pėstininkų regimentų.
1794 m. sukilimui Lietuvoje suorganizuoti raitųjų ir pėsčiųjų jėgerių būriai.
Prancūzijos imperatoriui Napoleonui I įžengus į Vilnių, kartu su pėstininkų ir kavalerijos pulkais imtasi formuoti jėgerių-šaulių batalionus.
1817 m. Rusijos imperatorius Aleksandras I įsakė suformuoti Lietuviškąjį atskirąjį korpusą tik iš LDK žemių. Suformuotame korpuse buvo trys jėgerių pulkai.
Po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo Lietuvoje, Prancūzijos ir Italijos svetimšalių legionui priklausė lietuvių jėgerių batalionai.
Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas savo jėgerišką tradiciją sieja su LDK jėgerių daliniais, tačiau savo kaip dalinio istoriją, kaip ir kiti dabartinės Lietuvos kariuomenės batalionai, seka nuo tarpukario laikų. Jėgerių batalionas savo pirmtaku laiko 1919 m. Raseiniuose suformuotą 3-iąjį Vytauto Didžiojo pėstininkų pulką, nepriklausomybės kovų metais, 1919–1920 m., kovojusį prieš bolševikus ir lenkus.
SOP kario karjera
Specialiųjų operacijų kario karjera prasideda įveikus atranką į Jėgerių batalioną. Patarnavęs kurį laiką Jėgerių batalione ir kaip jėgeris bent kartą išvykęs į misiją, karys gali arba toliau likti tarnauti batalione, arba mėginti kandidatuoti į Ypatingos paskirties tarnybą ar Kovinių narų tarnybą.
Tarnyba Vytauto Didžiojo jėgerių batalione yra pirmasis karjeros laiptelis bet kuriam kariui, kuris nori tarnauti SOP daliniuose. Pirmiausiai SOP karys turi tapti jėgeriu ir specialiosios žvalgybos ir mažų padalinių taktikos specialistu ir tik vėliau gali mėginti pereiti tolesnę atranką ir mėginti tapti antiteroristinės taktikos ar kovinių veiksmų po vandeniu specialistu. Tokia tvarka buvo nustatyta visus Lietuvos specialiųjų operacijų dalinius sujungus į vieną nuolatinį junginį 2004 m., iki tol būdavo galima įstoti tiesiai į specialiųjų operacijų dalinius.
Jėgerio savybės
Dabartinis Jėgerių bataliono vadas į postą įžengė prieš septynis mėnesius, todėl save dar vadina
naujoku. Paprašytas nupiešti psichologinį jėgerio portretą, tvirtina, kad šio bataliono kariai pirmiausia pasižymi tuo, kad labai mažai... skundžiasi. Bataliono vadui ypač retai tenka nagrinėti karių nusiskundimus: „Jėgeris beveik nesiskundžia buities sąlygomis, nesistengia savo bėdų ar darbų permesti kitiems, problemas sprendžia pats arba savo artimiausių kolegų rate, o tai rodo didelę jėgerių tarnybinę kompetenciją, pasitikėjimą savimi ir kovos draugais.
Jėgeris turi būti nepaprastai kantrus, juk jam gali tekti beveik nejudant dienų dienas praleisti stebėjimo poste. Apskritai specialiųjų operacijų pajėgų kariai turi pasižymėti sunkiai suderinamomis psichologinėmis savybėmis - jie turi būti „pasyviai agresyvūs" – ypač didelės savitvardos, ramaus būdo, tačiau orientuoti į užduoties įvykdymą ir turėti lyderio savybių. Jėgeriai -ypatingi kariai, man garbė tarnauti su tokiais žmonėmis“, – pripažįsta bataliono vadas.
Kelio pradžia
Apie bataliono istoriją kukliai naujoku besivadinantis karininkas iš tiesų žino labai daug -„Išskirčiau kelis bataliono raidos etapus - be jokios abejonės, dalinio formavimasis nuo pat pradžių susijęs su visos kariuomenės gyvenimu, iškeltomis užduotimis, didelę įtaką jam darė ir buvusių vadų vizijos, jų asmenybės, veikla, supratimas“, – sako jis.
1992 m. įkurtai Mokomojo junginio Kauno kuopai, kurios pagrindu kiek vėliai buvo suformuotas batalionas, vadovavo majoras Vytautas Žukas (dabar generolas majoras, Sausumos pajėgų vadas) – tuomet iškelti pirmieji bataliono tikslai, apibrėžta struktūra, sukurta greitojo reagavimo bataliono vizija. Po V. Žuko atėjęs Saulius Veprauskas pradėjo antrąjį etapą – buvo formuojama dalinio, kaip greitojo reagavimo bataliono, specifika, prasidėjo bendradarbiavimas su užsienio partneriais, dalinys įgijo bataliono statusą: padidėjo šauktinių skaičius, suformuotas karių profesionalų branduolys – „Alfa“ kuopa.
Dalinyje ėmė ryškėti žvalgybos bataliono specifika: pradėta bendradarbiauti su Jungtinių Amerikos Valstijų „Žaliosiomis beretėmis“, atvykę užsienio specialistai dalinosi patirtimi su jėgeriais, buvo rengiamos bendros pratybos ir įvairūs kursai.
Kitas svarbus etapas prasidėjo 1995 m., kai jėgerių batalionas tapo strateginės žvalgybos padaliniu – pavaldus nebe „Geležinio Vilko“ brigadai, o tiesiogiai kariuomenės vadui. Pagrindine jėgerių užduotimi tapo tolimoji žvalgyba, bataliono kariai mokėsi rinkti informaciją ir vykdyti kitas užduotis giliai priešo užnugaryje. Nuo 2002 m. batalionas pavaldus neseniai sukurtai Lauko pajėgų vadovybei.
Po Specialiųjų operacijų pajėgų vėliava
2001 m. rugsėjo vienuoliktosios įvykiai Jungtinėse Amerikos Valstijose privertė daugelį keisti požiūrį į karybą apskritai. Daugelis pasaulio valstybių ėmė stiprinti kovos prieš terorizmą pajėgumus – kurti ar naujiems poreikiams pertvarkyti savo specialiąsias pajėgas. Pasaulinio terorizmo grėsmė davė impulsą ir Lietuvos kariuomenei persvarstyti savo poziciją specialiųjų operacijų srityje.
Lietuvos kariuomenėje maždaug nuo 1995 m. buvo dalinių, kurie galėjo vykdyti specifines užduotis, tarp jų ir kovoti su teroristais. Tačiau šie kariuomenės vienetai vykdė kovinį rengimą kiekvienas atskirai, tarpusavyje jo nederindami. Pagrindiniai specialiųjų pajėgų bruožų turintys vienetai Lietuvos kariuomenėje buvo: Ypatingos paskirties tarnyba (YPT), Jėgerių batalionas ir Pamario dragūnų bataliono koviniai narai. Kiekvienas šių karinių vienetų buvo neblogai organizavęs kovinį rengimą, tačiau, kaip matyti iš pasaulinės praktikos – pavieniai specialiųjų pajėgų vienetai kontrteroristinėse operacijose yra mažai efektyvūs. Tai akivaizdžiai parodė 1980 m. JAV specialiųjų pajėgų nesėkmė Irane. Įkaitų išlaisvinimo operacija žlugo dėl sąveikos stokos tarp skirtingų vienetų, skirtingo parengimo ir pan. Po šios nesėkmės buvo įkurta jungtinė JAV specialių operacijų vadovybė (SOCOM), suvienodintas visų specialiųjų operacijų pajėgų vienetų bazinis kovinis rengimas, sukurtos vieningos procedūros, pradėtos rengti bendros pratybos.
Lietuvoje pradėta įgyvendinti panaši praktika, dar 2001 m. įvyko bendros visų Lietuvos specialiųjų operacijų vienetų pratybos, prasidėjo susipažinimas, pasiskirstymas funkcijomis, mokymasis veikti kartu. 2001 m. gruodžio 17 d. buvo patvirtinta Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų struktūra (tiesa, buvo dar tik operacinis, nenuolatinis junginys, suformuojamas atskiroms pratyboms ar operacijoms). Atsirado geresnis koordinavimas, padidėjo visų vienetų efektyvumas.
Kad Lietuvos kariuomenė, organizuodama specialiąsias pajėgas pasuko teisingu keliu, rodo ir faktas, kad jų pažanga neliko nepastebėta, ir ne tik Lietuvoje. Netrukus Lietuvos kariuomenės vadovybę pasiekė partnerių iš JAV pasiūlymas prisidėti prie specialiųjų operacijų Afganistane („Tvirta taika“).
2002 m. pirmasis Lietuvos karių eskadronas „Erelis“ išvyko dalyvauti kovinėse operacijose. Du trečdaliai šio eskadrono karių buvo jėgeriai ir trečdalis – YPT kariai. Tačiau šis eskadronas buvo priskirtas ne specialiųjų operacijų Afganistane vadavietei (CJSOTF-A), bet 101 JAV oro desanto divizijai. Lietuvių eskadronas sėkmingai vykdė jam paskirtas informacijos rinkimo užduotis. Amerikiečiai buvo patenkinti jėgerių ir jų kolegų atliktu darbu, tačiau pirmojo eskadrono misijai įsibėgėjus, informavo Lietuvos karinę vadovybę, kad jiems šioje operacijos fazėje labiau reikėtų eskadrono ne tiek specialiajai žvalgybai, informacijai rinkti, kiek tiesioginiams veiksmams – operacijoms užbaigti. Kadangi didžiąją dalį lietuvių eskadrono sudarė jėgeriai (t. y. žvalgai), eskadronas tegalėjo vykdyti informacijos rinkimo užduotis, jie paprašė atsiųsti eskadroną su didesniu YPT karių skaičiumi, kad šis galėtų vykdyti ir kitokio pobūdžio operacijas. Pakeitus SOP specialistų kiekybinį santykį, kiti Lietuvos eskadronai buvo priskirti specialiųjų operacijų Afganistane vadavietei (CJSOTF-A). Ir vykdė jau visas kovines operacijas.
2004 m. sausio 1 d. buvo įkurtas Specialiųjų operacijų junginys, jau kaip nuolatinis karinis vienetas. Visuose SOJ vienetuose pradėtos diegti vienodos atrankos ir bazinio rengimo metodikos. Jėgerių batalionas tapo pavaldus nebe Lauko pajėgų vadui, bet priskirtas Specialiųjų operacijų junginiui. Batalione pradėta įgyvendinti išgryninta specialiųjų pajėgų samprata, buvo pakeisti ar patobulinti tie elementai, kurie batalione dar neatitiko itin griežtų standartų. Visi bataliono kariai turėjo įveikti standartizuotą atranką. Labai svarbu, kad visų iki vieno specialiųjų operacijų pajėgų karių atranka būtų vienoda, nes tik speciali atranka leidžia nustatyti, ar karys turi visas specialiosioms operacijoms vykdyti reikiamas savybes. Labai svarbu, kad atranką pereitų visi kariai, nesvarbu, koks jų karinis laipsnis ir pareigos, nes tik tai gali užtikrinti visišką tarpusavio pasitikėjimą. Iki tol didesnė dalis Jėgerių bataliono karininkų buvo priimami į pareigas ne per atranką, bet rotuojami bendrąja tvarka, kaip ir kituose kariuomenės daliniuose.
Tai reiškė, kad visi senbuviai turėjo pereiti atranką. „Galbūt kai kuriems psichologiškai ir buvo sunku, juk kartu su amerikiečiais jau dalyvavome operacijoje „Tvirta taika“, – pasakoja bataliono vadas. Beveik visi tuomet atėję į atranką Jėgerių bataliono „Alfa“ kuopos kariai ją ir įveikė.
„Be abejo, buvo ir tokių, kurie į atranką nėjo, gal net įsižeidė, išėjo, trinktelėdami durimis. Galima suprasti ir juos, gal pristigo susivokimo, stipresnio vidinio nusiteikimo. Kita vertus, tai galima vertinti kaip papildomą atranką, motyvacijos patikrinimą. Dabar galime pasidžiaugti, kad sulaukiame grįžtančių ir dalyvaujančių atrankoje.“
Tuomet bataliono gyvenimas pasikeitė. Atsisakyta keleto šimtų privalomosios karo tarnybos karių – 2006 m. batalionas pirmasis kariuomenėje tapo vien iš profesionalų sukomplektuotu daliniu. Šauktinių karių tarnyba batalione buvo nesuderinama su SOP informacijos apsaugos reikalavimais. Jėgerių batalionas buvo aprūpintas modernia vakarietiška ginkluote, jo veikla tapo orientuota į maksimalią kokybę ir efektyvumą.
Dar vienas etapas – 2007–2008 m., kai SOP eskadronai vėl pradėjo nuolat dalyvauti misijose Afganistane, tik šį kartą jau kaip ISAF padalinys: „Tarptautinėse operacijose mes pasisėmėme labai daug naudingos patirties, mūsų įranga, ginkluotė dabar yra būtent tokia, kokios reikia realiuose kovos veiksmuose, viskas paremta ne teorija o gyva patirtimi. Svarbiausia – kovinių veiksmų suvokimas labai išsiplėtė, remdamiesi įgyta patirtimi, mes jau tiksliai žinome, kiek ir ko tiksliai reikia vienam ar kitam tikslui pasiekti, – pabrėžia bataliono vadas. – Veiksmų konkretumas, aiškumas, treniruotės prieš užduotį, situacijos modeliavimas – kai matau, kaip žmonės atsakingai į tai žiūri, suprantu, kaip išaugome, kiek daug pasiekėme per šį gana trumpą laiką. Ne kartą pats būdamas eskadrono vadu ten, misijoje, širdyje didžiavausi, kai koalicijos partneriai gyrė mūsų karius ir siūlė kitų šalių kolegoms imti pavyzdį iš lietuvių. Dabar išmokome elgtis ne kaip „degtukai“ – anksčiau juk emocionaliau griebdavomės atlikti kokią nors užduotį, sunaudodami ko gero per daug žmoniškųjų, materialinių, psichologinių išteklių, dabar išmokome daryti tik tai, kas reikalinga ir būtina, papildomai neeikvodami jėgų“.
Intensyvus dalyvavimas operacijose Afganistane suteikė galimybę SOP įsigyti įvairios aukštomis technologijomis paremtos įrangos kuri yra reikalinga specialiosiose operacijose (tai ir palydovinio ryšio priemonės, naktinio matymo prietaisai, įvairus taikikliai, moderniausios ryšių sistemos). Dauguma technologinių naujovių galima įsigyti tik su parduodančių šalių aukščiausių saugumo struktūrų ir politinio lygmens pritarimu.
Mitai apie „superherojus“
Pasak vado, kalbant apie jėgerių bataliono karį, būtina pažymėti, kad jis turi būti ambicingas, kitaip neaugs, netobulės. Tiesa, mitai apie „specukus“ kaip apie „superherojus“ kelia šypseną visiems jėgeriams. Prieš kurį laiką viešojoje erdvėje pasirodė amerikiečių žurnalisto straipsnis apie bebaimius drąsuolius specialiųjų karius lietuvius, kurie Afganistane gali nueiti ten, kur nedrįstų nė viena amerikietiška divizija – esą nesiprausę, apžėlę lietuviai nesibaimina vieni įlėkti į „blogiečių“ gaują ir juos „sutvarkyti“. Rašinys sukėlė rezonansą – žavėjomės savo kariais, tačiau patiems jėgeriams norėtųsi, kad tokių fantazijų žurnalistai rašytų mažiau.
Bataliono vadas pripažįsta – dalis Jėgerių bataliono karių iš tiesų atlieka tam tikras specifines užduotis, jiems tenka užsiauginti barzdas ir ne visuomet būtina dėvėti karinę uniformą, todėl žmonėms, visiškai nesusigaudantiems situacijoje, tam tikras užduotis atliekantys kariai gali pasirodyti panašūs į laukinius, pagaliau vėliau paaiškėjo, kad minėtasis žurnalistas savo straipsnį parašė remdamasis kitų pasakojimais, pats lietuvių karių tuomet dar nė akyse nematęs. To žurnalisto suformuotas įvaizdis gal ir romantiškas, tačiau karius šiek tiek erzina, kai spaudoje pateikiama informacija, švelniai tariant, ne visai atitinkanti tikrovę ir tai, ką jie iš tiesų dirba.
Senbuviai
Vytautas ir Gintaras – bataliono senbuviai. Vytautas į kariuomenę atėjo 1991 m., iš karto po mokyklos: „Gyvenome E. Ožeškienės gatvėje, mokomojoje kuopoje. Salėje įsivaizdavome esą kieti, stiprūs – šypsodamasis prisimena Vytautas. – Tuomet tvyrojo ypatinga atmosfera; pagarbūs žmonių žvilgsniai į mūsų uniformas, mums dovanojamos gėlės vertė jaustis išskirtiniais. O darbų pakako – saugojome svarbius objektus, budėjome, daug sportavome, žygiavome“.
Kartu su pirmaisiais šauktiniais 1992 m. atėjo Gintaras. Pirmieji vadai buvo tarnavę rusų kariuomenėje, todėl ir rengimas vyko remiantis sovietų armijos taktika. Tačiau ir tada buvo pabrėžiamas specifinis dalinio pasirengimas – kariai labai daug sportavo, atlikdavo šuolius su parašiutu. Tiesa, aprūpinimas buvo labai prastas. „Šauktiniai neturėjo uniformų, labai trūko ginklų“, – prisimena Gintaras. Tačiau mediniai automatai, sudilę batai ir kitos aprūpinimo bėdos nesukliudė jam suprasti, kad būtent čia yra jo gyvenimo kelias. Pati pradžia, kai kūrėsi kariuomenė, buvo apgaubta ypatingos dvasios – kiekvienas suprato atliekantis svarbų vaidmenį gyvenime. „Neslėpsiu, iš pradžių ir materialinis akstinas buvo – juk mums tuo metu mokėjo didesnius atlyginimus, – prisimena Vytautas. – Tačiau po pusmečio tie laikai baigėsi ir kelerius metus balansavome ties išgyvenimo riba, kai atlyginimai buvo mažesni už maistpinigius, o ir šių negaudavome ištisus mėnesius.“ Tais laikais teko maitintis ir vienomis bulvėmis, entuziastų teliko vos keletas. 1994 m. iš žvalgų būrio pradėjo formuotis „Alfa“ kuopa. Dėl didelio fizinio krūvio nedaugelis joje užsibūdavo, pagaliau ir pačios atrankos daugelis neįveikdavo. Atranka tikrai darė įspūdį. Ne daugelis ryždavosi daugiau kaip šimto kilometrų kelionei per miškus, visą atstumą reikėdavo įveikti vienam ir einant tekdavo atlikti dar daug užduočių – taip pat ir išgyventi. „Tai galimybė tas kelias dienas su savimi susipažinti – eini, su savimi ginčijiesi, dainuoji, kalbiesi“, – atrankos niuansus atskleidė Gintaras.
Pratybose, misijose ir kasdieniniame gyvenime
Vyrai gyveno miškuose, grįždavo tik savaitgaliais. Visas Jėgerių batalionas praktiškai dirbdavo „Alfa“ kuopai – šauktiniai juos gaudydavo, už kiekvieno „alfinio“ sugavimą buvo žadamas atlygis – trijų dienų atostogos, tačiau nė vienas „alfinis“ taip ir nebuvo sugautas, nors „šauktinukai“ stengėsi iš paskutiniųjų. Tarnyba nebuvo rožėmis klota – nors visi profesionalai tiesiog „sirgo“ savo profesija, asmeninis gyvenimas klostėsi įvairiai. Vytauto šeimą dėl intensyvios tarnybos buvo ištikusi krizė – laimė, tarnybos draugai parėmė draugą, o kuopos vadas Leonas Lukoševičius, mūru stojęs už kiekvieną savo karį, ne kartą vyko į namus ir kalbėjosi su abiem sutuoktiniais, padėjo sumažinti įtampą. Viskas baigėsi gerai, šeimos krizė buvo įveikta – dabar Vytautas puikiai sugyvena su žmona ir džiaugiasi šeima.
1995 m. kartu su lietuviais pratybose pradėjo dalyvauti amerikiečių „Žaliosios beretės“, atvažiuodavo danų jėgeriai. Tai buvo stimulas jauniems kariams, juk reikėjo prieš užsieniečius pasirodyti kuo geriau. Be to, pratybos darėsi vis įdomesnės – prasidėjo šuoliai iš lėktuvo, įvairūs nauji taktiniai elementai. Pirmoji „Alfa“ misija buvo taikos įvedimo operacija Kosove – tai dar labiau sustiprino specifinį rengimąsi atliekančių „Alfa“ karių motyvaciją. Jėgeriai tarptautinėse operacijose dalyvaudavo jau nuo 1994 m. Tačiau 1999 m. į Kosovą pirmą kartą išvyko vien tik iš jėgerių sudarytas būrys, tai buvo pirmas į misiją išsiųstas Lietuvos kariuomenės vienetas, kuris buvo sukomplektuotas tik iš vieno dalinio karių.
Kitas, dar aukštesnis lygmuo, buvo misija Afganistane, Specialiųjų operacijų junginyje. Pokalbio dalyviams teko ne kartą aplankyti šią Azijos šalį.
Nauji iššūkiai
Specialiųjų pajėgų kūrimasis jėgeriams tapo papildomu jų tvirtumo išbandymu. „Alfa“ kuopos kariams, jau daugelį metų dirbusiems, teko įvykdyti naujus reikalavimus, įveikti dar vieną atranką: „Tiesą sakant, man tai nebuvo kažin koks išbandymas, – prisipažįsta Vytautas. - Per tarnybą man teko įveikti mažiausiai keturias – juk būdavo taip: sukuria kokią atrankos sistemą, o išbandyti tenka mums, „alfiniams“. Jis pripažįsta: „Tiesą sakant, kai buvo kuriamas nuolatinis SOJ, man teko girdėti apie tam tikrą trintį ir konkurenciją vadovybėje, o mes, visų Specialiųjų operacijų dalinių kovinių elementų kariai, visuomet sutarėme puikiai, tarp mūsų nebuvo jokių konfliktų, mes dirbome savo darbą. Bet įtampa ir nežinomybė buvo – laukėme, kas bus, buvo girdėti įvairiausių gandų“. Buvo ir tokių, kurie nenorėjo eiti į atranką dar kartą, tačiau Vytautui ir Gintarui būtent ji padėjo įveikti stresą ir netikrumo jausmą.
Dabar, praėjus kuriam laikui, vyrai vertina viską paprastai: „Man, kaip kovinio rengimo instruktoriui, niekas iš esmės nepasikeitė - kaip tada dirbau instruktoriumi, taip ir dabar, užduotys panašios, tačiau pasirengimo dinamika, veržlumas, naujovių, naujų technologijų bei taktikos specifika pasiekė aukštesnį lygmenį, – sako Vytautas. – Ką galiu pasakyti – dabar mes daug geriau aprūpinami, o ta ugnelė, kuri degė kūrimosi pradžioje, manau, taip ir liko, kitaip čia nebūtume“.
Kasmet tenka išvažiuoti į misijas, su jomis apsiprato ir namiškiai – susigyveno su tokiu ritmu. Tiesa, tarnybos specifika palieka žymių - tarnybos draugai tapo šeima, ir retam „civiliokui“ pavyksta įsiterpti į draugų ratą. Jėgeriai bendrauja šeimomis, o visas problemas ir rūpesčius sprendžia taip pat tarnybos draugų rate. Vyrai didžiuodamiesi rodo savo antsiuvus – „Specialiosios pajėgos“, „Jėgeris“. „Man tai brangu – juk tiek daug teko įveikti, kad juos užsidirbčiau, – prisipažįsta Gintaras. „Daug kas pasikeitė, tačiau kai kas nesikeičia. Prisimindamas tuos nelengvus kūrimosi metus, visas permainas, manau, kad ir kas būtų atsitikę, vis tiek mes abu čia tarnautume. Jei galėčiau rinktis, nieko nebūčiau daręs kitaip – sako Vytautas. – Tiesiog tai mūsų. O ateity – dar dešimt metų tarnausime, tik duok Dieve sveikatos“.
Tokie šiandien jėgeriai – didelė šeima, perėję ugnį ir vandenį pavojingose misijose, kartais jautę netikrumą dėl ateities, išmokę šimtu procentų pasitikėti kovos draugais. Juk pasitikėjimas, kad šalia tas, kuris parems sunkiausią akimirką, yra nuostabus jausmas.
SOP nuotr.
