Straipsnis publikuotas žurnale „Karys“ Nr. 11 (2011). Aut. Ilona Skujaitė
Lipimas vertikalia uola. Nusileidimas nuo skardžių. Kelių dienų žygiai kalnuota vietove. Visus šiuos išbandymus teko patirti Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadovybės Žvalgybos kuopos žvalgybos specialistui vyresniajam seržantui. Rolandui Mencevičiui, dalyvavusiam baziniame kalnų kopimo vasaros kurse Gruzijoje.
Pirmasis tarptautinis kursas
Gruzijoje įsikūręs karinis Kalnų mokymo centras veikia nuo 2006 m., tačiau tarptautines mokymo programas pradėjo rengti nuo 2010 m, kai gavo „Partnerystė taikos labui“ nario statusą.
Šiemet vyko pirmasis tarptautinis bazinis kalnų kopimo vasaros kursas, kuriame dalyvavo 21 karys iš Latvijos, Estijos, Makedonijos, Ukrainos, Armėnijos, Lenkijos, Norvegijos, Gruzijos ir Lietuvos.
Viską stebėjo prancūzų instruktoriai, kuruojantys Kalnų mokymo centro veiklą.
Centre iš viso organizuojami 6 kursai: baziniai vasaros ir žiemos kalnų kopimo kursai, aukštesnieji vasaros ir žiemos kursai, grupės lyderio vasaros ir žiemos kursai.
„Mėnesio trukmės bazinis kalnų kopimo vasaros kursas skirtas pradiniams įgūdžiams įgyti, pvz., kaip judėti kalnuose, planuoti žygius, laipioti natūraliomis ir dirbtinėmis uolomis, kaip rišti mazgus ir apeiti kliūtis, nusileisti nuo stačių skardžių, kirsti upes, iš tarpeklių evakuoti sužeistuosius. Tik pabaigus šį kursą galima eiti į kitus, sudėtingesnius“, – pasakojo vyr. srž. R. Mencevičius. Pasak kario, jam dirbti kalnuose teko tik misijoje, tačiau nusileidimai virve nebuvo naujiena, nes atlikti tokias užduotis mokosi per Žvalgų kuopos pratybas. Vis dėlto kursas Gruzijoje suteikė daug naujos informacijos, o svarbiausia – praktinių įgūdžių.
Išbandymai lygumų kariams
Daugiausiai fizinių jėgų kurso dalyviams prireikė per žygius kalnuota vietove. „Žygiai į kalnus buvo iššūkis, ypač tiems, kurie gyvena lygumose, nes kojos nepripratusios po kalnus laipioti. Būdavo vienos dienos ir kelių parų žygiai su nakvyne kalnuose, tuomet patirdavome nemažą temperatūrų skirtumą – nuo 30 laipsnių karščio dieną iki 5 laipsnių šalčio naktį. Įveikti atstumai kilometrais nebuvo labai ilgi, pvz., žygyje su nakvyne nuėjome 55 kilometrus, tačiau kalnuose skaičiuojami ne kilometrai, o laikas, per kurį jie įveikiami. Labai aukštai nelipome, mūsų trasos driekėsi 2-2,5 km aukštyje“, – pasakojo kurse dalyvavęs žvalgas iš Lietuvos.
Dar viena svarbi užduočių grupė buvo laipiojimas vertikaliomis uolomis – dirbtinėmis ir natūraliomis. „Pirmosios treniruotės vyko ant dirbtinių sienelių, pradėjome nuo paprastesnių, vėliau jos buvo sudėtingesnės. Iš pradžių buvo sunku lipti, rankos pavargdavo, nežinodavai, kokią lipimo techniką ir judesius taikyti, bet po kelių treniruočių perpranti pagrindinius niuansus ir jau gali kopti sudėtingesnėmis trasomis“, – tęsė pasakojimą vyr. srž. R. Mencevičius.
Į natūralias uolas kursantai kopė specialiai įrengtuose kliūčių ruožuose kalnuose. Trasos buvo suskirstytos pagal sudėtingumą, kopimo aikštis – iki 20 metrų. „Įveikti vieną tokią kliūtį prireikdavo maždaug 5–10 min. ir fiziškai nebuvo labai sunku. Užlipęs turėjai nusileisti, pailsėdavai – ir vėl į naują kopimo trasą, – pasakojo žvalgas. – Nusileidinėdavome jau nuo dvigubai aukštesnių uolų – maždaug 40 metrų. Trasos buvo parinktos aukštose uolose su siaurais perėjimais, todėl vaizdai buvo tikrai įspūdingi, o nusileidinėjant net šiek tiek jaudulio buvo. Tiesa, visada jautėmės saugiai, nes naudojome gerą įrangą, trasos įrengtos profesionaliai, per pratybas daug dėmesio buvo skirta saugumui, instruktoriai gerai išmanė savo darbą.“
Neretai kursuose užsienyje Lietuvos kariai turi galimybę naudotis tokia įranga, kokios mūsų šalyje nėra, tačiau šiuo požiūriu kalnų kopimo kursas Gruzijoje nebuvo kuo nors išskirtinis. Pasak vyr. srž. V. Mencevičiaus, treniruotėse buvo naudojama įprasta Lietuvoje įranga: virvės, specialios sistemos (apraišai), karabinai, aštuoniukės.
Vien užkopti – nepakanka
Pademonstruoti, ko išmoko, kurso dalyviai turėjo per baigiamuosius egzaminus – reikėjo atlikti žygius, vertinamus pagal laiką, lipti į vertikalias uolas ir leistis žemyn nuo skardžių.
„Per egzaminą užlipti iki dirbtinės sienos viršaus reiškė dar ne viską. Žinoma, kuo aukščiau užlipi, tuo daugiau balų surenki, tačiau kartu vertinta ir pati lipimo technika: kaip dėlioji rankas, kojas, kaip atlieki vadinamuosius „užgriebimus“. Pagrindinė taisyklė tokia, kad kopti reikia kojomis, tačiau turintys stiprias rankas kariai kartais bando labiausiai jomis ir naudotis, o tai nėra labai taisyklinga. Laipiojame poromis, vienas kitą saugojame – todėl šis aspektas taip pat buvo vertinamas“, – pasakojo vyr. srž. V. Mencevičius, baigiamąjį egzaminą išlaikęs puikiai.
Kaip vieną didžiausių šio kurso privalumą MPB „Geležinis Vilkas“ Žvalgybos kuopos žvalgas įvertino galimybę pasidalinti žiniomis su kariais iš įvairių šalių ir pajėgų, turinčių patirties laipiojimo ir nusileidimo srityje: „Tikrai labai naudinga sužinoti techninių niuansų, kaip daro vieni ar kiti, ir pasisemti naujos patirties“.
Kurso dalyvių archyvų nuotr.
