Eilinis Vitalijus Tamošauskas Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Žvalgybos kuopoje tarnauja nuo praėjusių metų rudens. Vitalijus yra vienas iš 267 jaunuolių, į profesinę karo tarnybą priimtų po Būtinųjų karinių mokymų. Vitalijui 24-eri. Jis yra baigęs Vilniaus Pedagoginį universitetą, iki tarnybos kariuomenėje dirbo istorijos mokytoju.
Daugiau apie Būtinuosius karinius mokymus ir galimybę juos baigus tapti profesinės karo tarnybos kariu, skaitykite čia: http://www.karys.lt/. Mokymai pradėti organizuoti 2009 m. pabaigoje. Juos jau yra baigę daugiau nei 550 jaunuolių. Visiems mokymus baigusiesiems yra įskaitomas privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas, o geriausiesiems – pasiūloma tarnyba Lietuvos kariuomenėje.
Kario įspūdžiai apie pirmąsias išgyvenimo pratybas „Pirmosios išgyvenimo pamokos – kario akimis“, skelbti žurnalo „Karys“ 2011 m. ketvirtajame numeryje.
Kovo 21–23 dienomis Motorizuotoji pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadovybės Žvalgybos kuopoje buvo surengtos išgyvenimo pratybos. Tai buvo pirmosios tokios pratybos naujai į kuopą atėjusiems kariams. Pirmą pratybų dieną kariai susipažino su pagrindiniais išgyvenimo principais. Kai žinios apie valgomus ir nevalgomus dalykus, kūno temperatūros kontrolę ir kūno energijos taupymą buvo „sukištos“ į karių galvas, atėjo laikas pademonstruoti visa tai praktiškai. Žvalgybos specialistas vyr. srž. Kęstutis Kilinskas parodė, kaip statoma lapinė („šalašas“) ir nepamiršo paminėti kelių svarbių taisyklių, kaip pasistatyti kuo patogesnį būstą, pademonstravo keletą būdų, kaip gauti švaraus vandens, kaip sukurti laužą drėgname miške. Beje, karių akivaizdoje legendą apie galimybę užvirinti vandenį plastikiniame butelyje jis pavertė realybe.
Dienai ir mokymams baigiantis, instruktorius įspėjo, kad į ryte prasidėsiančias išgyvenimo pratybas bus galima pasiimti tik ribotą kiekį daiktų: paprastą aprangą (uniforma, batai, kepurė, pirštinės), taktinę liemenę, išgyvenimo paketą, katiliuką, plastikinį butelį ir peilį. Žinoma, ir taktinės liemenės kišenes kariams teko ištuštinti (žibintuvėlis, kompasas ir mobilusis telefonas liko kareivinėse).
Kitą rytą, jau atvežti į mišką, kariai buvo nuodugniai apieškoti, prieš tai prigrasius, kad už draudžiamus daiktus laukia bausmė – naktis be jokio laužo. Baigus apiešką, kariai poromis buvo išsklaidyti po mišką – atėjo laikas jiems parodyti, ko išmoko.
Pirmoji užduotis – susirasti tinkamą vietą būstui (lapinei). Vietovė tam pasirodė labai patogi, nes, kaip įprasta kariniams poligonams, pasitaikė daug daubų (kaip vėliau paaiškėjo, tik viena pora nepasirinko daubos savo būstui, ir tai buvo jų klaida), juk niekas geriau nuo vėjo neapsaugo. Prasidėjo skubios statybos. Vieni nusprendė pasistatyti didelius ir šiltus būstus, kiti taupė jėgas ir būstus statėsi paprastesnius. Kas įsikūrė patogiau – paaiškėjo naktį.
Dar laukė ne mažiau svarbus darbas – ugnies įkūrimas. Yra begalės būdų ir tiek pat priemonių, kaip tai padaryti. Atėjo laikas panaudoti išgyvenimo paketą: pravertė impregnuoti degtukai, žvakė, ugnies skeltuvas. Gudresniam kariui, turėjusiam mažiuką žiebtuvėlį ar spirite išmirkytos vatos gniužulėlį, ugnies įžiebimas išgyvenimo pratybose – vienas iš lengviausių uždavinių. Kaip ir buvo tikėtasi, nė vienai karių porai sunkumų nekilo, tad labai greitai po mišką pasklido degančių šlapių malkų sukelti dūmai. Žinoma, svarbu, kad ugnis būtų kuo arčiau kario guolio, tad kai kuriems kariams, ne viską gerai apgalvojus, vėliau teko laužus perkelti. Ne mažiau svarbi ir siena, skirta atspindėti šilumą į lapinės pusę. Siena buvo statoma ne tik iš rąstelių, bet ir iš miške rastų šiukšlių, tokių kaip šiferio lakštai ar skarda. Kaip vėliau pasakojo kariai – sieną statyti tikrai verta, ji veik padvigubina kaitrą.
Gali išgyventi be pastogės, gali išbūti ir be ugnies, galima ištverti ir be maisto, bet be vandens sunku būtų parą kentėti. Tai suprasdami kariai pademonstravo daugiausia išradingumo. Vieni sėmė vandenį iš upelio ir filtravo per tradicinį filtrą iš plastikinio butelio, samanų, smėlio ir anglių, vėliau virino, kad pašalintų nematomus teršalus – bakterijas. Kai kurie upelio vandens net nefiltravo, nepabijojo ir tik pavirino. Kiti tirpdė sniegą, košė per medžiaginę skarelę ir, žinoma, virino. Aišku, virinimas vyko stebuklinguoju būdu – plastikiniame butelyje. Treti parodė net instruktoriams netikėtą išmonę ir gardžiavosi beržo sula, kurios per mažiau kaip parą pribėgo beveik du litrai.
Kariai, įvykdę visas būtinas užduotis, ilsėjosi savo būstuose prie laužo. Bet visus ėmė kamuoti alkis – vakarienės metas, o pietums buvo tik vanduo. „Ryte, prieš pratybas, norėjau prisivalgyti daug, tačiau sunkiai lindo, dabar gailiuosi, kad nekišau per prievartą“, – sakė vienas iš karių. Kai nebėra darbo, atsiranda laiko nereikalingoms mintims, pavyzdžiui, apie maistą. Tiesa, alkis kankino neilgai. Apie septintą valandą vakaro kariams pavyko „rasti daržovių ūkininko darže“, šiuo atveju „rasti“ reiškė – atvežė instruktoriai. Kiekvienas gavo po bulvę, nedidelę morką ir šiek tiek kopūsto. Tai buvo daugiau nei pakankama po dienos griežtos „dietos“. Katiliukai buvo greitai pripildyti vandens ir susmulkintų daržovių. O pusvalandį pavirus, visi kariai godžiai rijo, jų nuomone, „skaniausią patiekalą pasaulyje“. „Atrodė, lyg nieko skaniau iki šiol nebuvau valgęs“, – sakė jaunas žvalgas.
Po sočios ir skanios vakarienės jau buvo galima eiti miegoti. Bet naktis parodė, kad įdėję daugiau darbo kariai miegojo gerai, o patingėję ar priėmę netinkamus sprendimus, susidūrė su tam tikromis problemomis arba praleido naktį atmerktomis akimis. Vieni dėl per mažo kiekio pasiruoštų malkų siautėjo po mišką kaip šernų banda ir žadino kitus keliamu triukšmu. Kiti, netinkamai pasistatę būstą, šalo: „Galva kaista, o kojos šąla, reikėjo būstą statyti taip, kad laužas būtų žmogui iš šono“, – skundėsi sužvarbęs karys.
Vis dėlto rytas išaušo visiems. Buvo sutarta, kad 8 valandą visi susirinks numatytoje vietoje. Pusryčiams „pagautas zuikis“. „Pagautas“ – atvežtas instruktorių, „zuikis“ – triušio mėsa. Prieš gaunant savo porciją, teko visiems išklausyti paskaitą apie tai, kaip reikia užmušti ir išdarinėti tikrą zuikį, jei kada vis dėlto tektų tai daryti. Išklausę paskaitos, visi kariai grįžo į savo būstus, prie savo laužų, kur turėjo išsikepti arba išsivirti jiems duotą mėsos gabalėlį. Vieni kepė, kiti virė, tačiau išvados buvo vienodos: daržovės – daug skaniau. „Viriau kokias 40 minučių ir vis tiek kaip guma, nelabai skanu“, – skundėsi pratybų dalyvis. „Geriau kepti nei virti. Šiaip ar taip – guma, o keptas bent truputį skanesnis“, – samprotavo kitas. „Geriau vėl būtų davę daržovių“, – juokėsi trečias. Mėsos ruošimas ilgokai užsitęsė ir priartėjo pratybų pabaiga. Buvo duotas įsakymas visiems paslėpti paliktus buvimo pėdsakus. Visi ardė savo lapines, naudotas medžiagas tempė kuo toliau ir slėpė, o laužavietes užkasinėjo. Visus ne iš gamtos „atėjusius“ daiktus susirinko ir, susėdę į karines mašinas, išvyko į kareivines.
„Reikėtų, kad pratybos būtų gerokai ilgesnės, taip labiau pajustume alkį. O jei dar kokio fizinio krūvio būtų daugiau, pavyzdžiui, orientacinis žygis, tai ir nuovargis būtų juntamas labiau. O dabar tik sėdėjome ir laukėme pabaigos“, – instruktoriui teikė siūlymus karys. „Pusantros paros – per trumpai, galima tiek ištverti ir visiškai nevalgius, ir be laužo, ir be pastogės“, – jam antrino kitas. „Bus, tikrai bus“, – žadėjo instruktorius. – „Šios pratybos buvo skirtos pasimokyti iš dažnai daromų klaidų, bet kitos pratybos bus gerokai rimtesnės ir ilgesnės.“
Vyr. srž. Kęstučio Kilinsko nuotr.
