Naujienos

Balandžio 27 d. Šv. Ignoto bažnyčioje ir Antakalnio kapinėse Vilniuje vyks Lietuvos kariuomenės Specialiosios paskirties oro desanto būrio kario j. psk. Edgaro Kopciko tragiškos žūties 20-ųjų metinių minėjimas.

J. psk. E. Kopcikas buvo vienas iš pirmųjų besikuriančios Lietuvos kariuomenės karių. Jo gyvybė nutrūko 1992 m. balandžio 28 d. atliekant parašiutinį šuolį parodomųjų parašiutinių šuolių generalinės repeticijos metu.

Edgaro žūtis buvo didelis sukrėtimas ne tik kario artimiesiems, bet ir jaunai besikuriančiai Lietuvos kariuomenei.

Šv. Mišių pradžia Šv. Ignoto bažnyčioje (Šv. Ignoto g. 6) - 10 val.
Išvykimas į Antakalnio kapines nuo bažnyčios - 11 val.

Prisiminkime kolegą Edgarą žodžiais iš jam artimiausių žmonių lūpų

Šaltą 1972 metų sausio 11 vakarą gimė berniukas. Nelabai  didelis, bet labai labai laukiamas. Augo, juokėsi, lakstė Trakų Vokėje, čia lankė darželį, vėliau mokyklą. Buvo labai guvus, linksmas, iniciatyvus, veržlus. Jau būdamas 9-erių metų su broliu išsirinko sporto šaką - dziudo. Į treniruotes Vilniuje važiuodavo apie 15 km. Sportas buvo jo didžioji aistra. Visą savo energiją ir polėkį atiduodavo dziudo. Po alinančių treniruočių atlikdavo pamokas, bendraudavo su draugais, o jų turėjo labai daug. Edgaras buvo labai draugiškas, pilnas idėjų, jaunatviško polėkio, mylėjo gyvenimą ir kiekvieną dieną pasitikdavo su šypsena veide. Jam nebuvo neįveikiamų kliūčių, blogo oro ar negerų žmonių.

Baigęs Trakų Vokės  devynmetę mokyklą, 1987 m. pradėjo mokytis Vilniaus 21-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai sekėsi, ypač patiko tikslieji. Besimokydamas vidurinėje mokykloje susirado dar daugiau draugų, lankė automobilizmo pamokas ir gavo profesionalo vairuotojo pažymėjimą.  Treniruotės, varžybos buvo jo kasdienybė. Patį pakylėdavo, šeimą džiugino sportiniai pasiekimai tiek Lietuvos, tiek Europos mastu. Su broliu sportuodami  daug keliavo. Sportininko dvasią grūdino vasaros sporto stovyklos.

Edgaras turėjo daug  svajonių, vilčių studijuoti ir toliau siekti sporto aukštumų. Tačiau dar besimokydamas vidurinėje mokykloje gavo šaukimą į tarybinę armiją. Jis nebijojo armijos išbandymų, bet tuo metu Lietuvoje vyko aktyvus pasipriešinimas SSSR valdymui, visų lietuvių širdyse ir balsuose - laisvės siekis. Edgaras aktyviai dalyvavo mitinguose už Lietuvos laisvę, jis pritarė ir siekė nepriklausomybės savo šaliai. Jo įsitikinimai nesutapo su ėjimu tarnauti į tarybinę armiją, o neatvykę šauktiniai buvo persekiojami, gaudomi. Edgarui teko slapstytis, kai sutiko savo trenerį Palinauską, stojo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Nešiojo smėlio maišus barikadoms, saugojo Parlamentą. Labai jaunam teko sunkus išbandymas, bet jaunystės polėkis  buvo begalinis. Jis niekada nesiskundė, visus sunkumus ir pasikeitusį gyvenimą priėmė kaip išbandymą. Kasdien puoselėdamas viltį apie studijas ir visą laiką norėjo kažko nepatirto, naujo. Jis gyveno su iššūkiais sau ir gyvenimui. Vienas tokių iššūkių buvo 1991 metų vasarą. Edgaras nuvažiavo į Pociūnus pas vadą Praną Kastecką, ten ir pasiliko su vaikinais (specialiosios paskirties būryje), kurie, kaip ir jis, norėjo daugiau, norėjo būti reikalingi Tėvynei, turėjo didvyrių širdis. Šie berniukai  tapo Lietuvos padangių paukščiais, jiems reikėjo „padangių žydrų". Buvo daug Edgaro šuolių, net 116, bet 117  buvo paskutinis...

Parengta pagal Vilkų klubo puslapio inf.

KAM nuotr. archyvo nuotr. (E. Kopcikas pirmas iš dešinės)