Naujienos

Ko gero, kiekvienas prieš keletą ar keliolika metų privalomąjį karinį parengtumą įgijęs ir įgūdžių atnaujinti pašauktas parengtojo rezervo karys tikisi pakliūti į buvusią tarnybos vietą.

 

Nieko keista, kad norisi sugrįžti į kažkada antrais namais buvusias kareivines, pavaikščioti mintinai žinotais takeliais, pasižiūrėti bei palyginti, kas likę taip pat, o kas pasikeitę ir galbūt net sutikti nuo šauktinio laikų pažįstamų veidų, pasidalinti prisiminimais.

 

Dviem dešimtim į kartotinius mokymus Juozo Vitkaus inžinerijos batalione (Inžinerijos batalionas) pašauktų karių tokia laimė nusišypsojo ir jie trims savaitėms sugrįžo ten, kur ir žengė pirmuosius kariškus žingsnius.

 

Apie Inžinerijos batalioną ir tarnybą jame prieš daugiau nei du dešimtmečius, jausmą sugrįžus, tarnybos skirtumus ir įgūdžių atnaujinimo pratybų įspūdžius kalbamės su parengtojo rezervo kariais j. eil. Darium Valančium (privalomąją tarnybą atliko 1996-1997 m.) ir j. eil. Žilvinu Jelinsku (privalomąją tarnybą atliko 1997-1998 m.)

 

 

Brandaus amžiaus sulaukę, darbus ir šeimas turintys Darius ir Žilvinas juokdamiesi prisimena dieną, kai sulaukė registruoto laiško su šaukimu į parengtojo rezervo karių mokymus. 

 

„Pirma mintis, kad kažką prisidirbau – greitį viršijau ar panašiai. Atplėšiau voką ir viskas pasidarė aišku. Lengvas šiurpas tik perėjo. Žinojau, kad gali pašaukti, bet netikėjau“, – pasakoja Darius.

 

Žilvinas neslepia, kad apie tokius mokymus ir galimą pakartotinį šaukimą apskritai nieko nebuvo girdėjęs, todėl tiek jam, tiek jo šeimai tai buvo didelis siurprizas.

 

„Kai gavau laišką,– prisimena Žilvinas, – galvojau, kad įvyko klaida, nuvažiuosiu į Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą, viską išsiaiškinsim, palinkės geros dienos ir vėl namo į savo gyvenimą parvažiuosiu.“

 

Tačiau kad ir koks netikėtas būtų buvęs šaukimas, abu vyrai teigia nė nesvarstę galimybės nuo tarnybos kažkaip išsisukti. Anot jų, trys savaitės atskirai nuo šeimos bei įprasto gyvenimo ritmo nėra pernelyg ilgas laikotarpis, kad galėtų tapti dideliu iššūkiu, juolab, kad šiuolaikinių technologijų pagalba kasdien galima susisiekti su artimaisiais.

 

„Internetas yra, telefonai neatimti, galim susiskambinti, bendrauti. Jokių problemų. Ne taip kaip seniau - leisdavo paskambinti retai ir kalbėti tik pora minučių. Tekdavo laiškus rašyti“, – sako Darius.

 

 

Paklausti, koks jausmas po tiek metų sugrįžti į buvusią tarnybos vietą, kariai atsako beveik vienbalsiai – GERAS! Ir iš karto kariai leidžiasi į prisiminimus apie tai, kaip batalionas atrodė prieš dvidešimt su viršum metų: teritorija apleista, neapšviesta, pusiau nušienauta, pusiau apžėlusi, pakraščiais brūzgynai su vos pramintu sargybinių takeliu, pastatai apgriuvę, kai kurie kiaurais stogais, mažai personalo ir technikos, kareivinės šaltos su minimaliais patogumais.

 

„Kai tarnavau nebuvo ne tik dušų, bet ir vanduo buvo vien šaltas. Grįžti suprakaitavęs, truputį apsiprausi šaltu vandeniu ir viskas. Kartą per savaitę eidavom į pirtį,“ – pasakoja Žilvinas. 

 

„Džiovykla seniau buvo tik batų. Tokia didelė patalpa su radiatoriais ir kabliais, ant kurių galėdavai uždėti apverstus batus, kad džiūtų. O drabužius kabindavom lovos gale. Tiesa, žiemą šalta būdavo – kartais net su uniforma miegodavom. Lovoj atsiguli ir drebi visas,“ – dėl buvusių prastų tarnybos ir gyvenimo sąlygų kolegai antrina ir Darius.

 

Vyrai atkreipia dėmesį, kad ir personalo seniau buvo gerokai mažiau bei neslepia džiaugsmo, matydami, kaip viskas stipriai pasikeitę – švara, tvarka, gražu, geros buitinės sąlygos.

 

 

Natūralu, kad per pora dešimtmečių pasikeitė ne tik bataliono teritorija, bet ir karių aprūpinimas. Tada, galima sakyti, kariai nieko negaudavo, o ir išduoti daiktai nei kokybe, nei patogumu toli gražu neprilygo šiuolaikinei aprangai ir ekipuotei: termo rūbų nebuvo – po apačia paprastos kelnės, kuprinė – viršuje užtraukiama tik virvele, jokio miegmaišio, geriausiu atveju – palapinsiaustė. Tačiau svarbiausia, džiaugiasi rezervistai – šiuolaikiniai kerzai kojų netrina. 

 

Žilvinas pasakoja: „Dabartiniai batai gal ir ne stebuklas, bet palyginus su tais, kuriuos turėjom būdami šauktiniai, arti stebuklo. Pas mus buvo tokių, kurie lipdami laiptais visu svoriu laikydavosi už turėklo, nes kulnai tiek būdavo nutrinti, kad paeiti negalėdavo.“

 

Dažnu atveju tai būdavo ne pačių batų, o labiau požiūrio į karį problema. 

 

„Dabar pasimatavai, netiko, davė kitus, o tada pasakei dydį, padavė ir batai tavo - niekam neįdomu, kad netinka", - prisimena Darius. Kažkas pasiskundė, kad per maži, tai pasakė, kad nieko – prasinešios. Bet jie negalėjo prasinešioti, nes tokie tvirti, kieti buvo, todėl kojos būdavo žiauriai pritrintos.“

 

 

Viešojoje erdvėje bene daugiausiai diskusijų kelianti tema – karių maitinimas. Pasiteiravus, ką apie tai mano jau trečią savaitę kariuomenės maistą kremtantys Žilvinas ir Darius, vėl nuskamba vieningas atsakymas: „Skanu kaip pas mamą.“ Vyrai atviri – jau pačią pirmą dieną jie buvo maloniai nustebinti patiekiamų porcijų dydžio bei maisto įvairovės, kasdien gaunamų skirtingų užkandžių bei prisipažįsta namuose valgantys kur kas paprasčiau.

 

Tiesa, maisto trūkumu jie nesiskundė ir būdami šauktiniai, nors pasitaikydavo ir ne itin estetiškai atrodančių ar ne pačių skaniausių patiekalų, tokių kaip sriuba su sprindžiu riebalų viršuje ar lipni, nuo šaukšto tarsi klijai nenukrečiama košė. Apskritai, anais laikais įvairios košės buvo itin dažna karių maisto raciono dalis.

 

„Nieko – valgėm ir suvalgėm“,– sako Darius ir prisimena, kad anuomet šauktiniai negaudavo praktiškai jokių vaisių, nebuvo jogurtų ir sūrelių, o švenčių metu jiems papildomai išskirdavo po šokoladuką.

 

Teigiamai rezervo kariai įvertino ir pratyboms išduodamus sauso maisto davinius, jų kaloringumą bei gaunamos energijos kiekį. Dariaus manymu, pusryčiams suvalgius visą davinį, pietums absoliučiai pakanka džemo, sausainių ir riešutų. Kariams ypač patiko, kad sauso maisto davinius galima pasišildyti – tai didelis privalumas šaltuoju metų laiku.

 

„Seniau konservų duodavo į mišką, turėdavai gertuvę šalto vandens ir viskas,“ – atsiminimais dalijasi Žilvinas. 

 

Karinių įgūdžių atnaujinti pašaukti Darius ir Žilvinas teigia nesunkiai prisitaikę prie kareivinių režimo, griežtos dienotvarkės, drausmės - kiek sudėtingesnė buvo gal tik pirma-antra para, kol dar buvo „nepagavę“ ritmo. Vyrai pasakoja, kad pirmus tarnybos vakarus buvo smagu tarpusavyje prisiminti šauktinių dienas ir kubrike dalintis įspūdžiais – tik ir skambėdavo: pas mus buvo taip, o pas mus taip, pas mus tai taip nebuvo... Tačiau dabar dauguma vakarais būna pavargę ir labai greitai užmiega: tik įlenda į lovą ir atsijungia, šviesa užgęsta – dvi-trys minutės ir jau knarkia.

 

„O knarkia tai visi, – juokiasi Darius. – Šauktiniai būdami tuos, kas knarkdavo, iš lovų išversdavom, batus sukeisdavom vietomis, mazgais surišdavom arba skirtingus dydžius sudėdavom. Kartais prie kojos nykščio batų raištelį pririšdavom ir perkišdavom per lovą– išgirdęs „Kuopa, kelt!“ keliesi ir neiškeli kojos. Tokių pokštų buvo. Pas mus šaukime toks budintis GAZ66 vairuotojas tarnavo, kuris net miegodamas vairuodavo – garsus leisdavo, kojomis pedalus minkydavo, rankomis bėgius junginėdavo. Tai būdavo paimam už čiužinio ir iš lovos. O dabar naktį girdi – ten knarkia, ten knarkia. Bet amžius ne tas pokštus krėsti – solidūs žmonės susirinkę.“

 

 

Kad ir kaip į batalioną po daugelio metų sugrįžusius parengtojo rezervo karius būtų sužavėjusi sutvarkyta teritorija, puikus aprūpinimas, moderni ginkluotė, technika ir įranga, vis tik didžiausią įspūdį jiems paliko bei nustebino požiūris į eilinį karį, karininkų ir puskarininkių bendravimas. 

 

„Seniau būdavo baisu ko nors nežinoti, nemokėti ar nesuprasti, paklausęs antrą kartą iš karto gaudavai zaliotą, – pasakoja Darius. - Dabar visiškai kitoks bendravimas. Gali klausti daugybę kartų, noriai ir kantriai aiškina. Jei nesupranti, patys parodo kaip ką daryti.“ Tad ir klausyti gerokai už rezervistus jaunesnių vadų nėra sudėtinga. 

 

„Mūsų tarnybos laikais pagarbos kariui buvo nepalyginamai mažiau, o ir bausdavo už menkiausią nieką,“ – teigia vyrai.

 

 

Visiems, kurie abejoja eiti atnaujinti karinių įgūdžių ar ne, Žilvinas ir Darius siūlo būtinai ateiti ir nieko nebijoti, nes nieko sudėtingo ar neįmanomo čia nėra. Anot jų, dabar niekas „nedrožia“ taip, kaip prieš dvidešimt metų, o ir daug naujų dalykų galima išmokti bei sužinoti, kurių seniau nei kas nors aiškino, nei mokino: karinio rengimo sritis nestovi vietoje – nuolat tobulėja ginkluotė, atsiranda modernesnės įrangos bei technikos, todėl reguliariai atnaujinti savo žinias bei prisiminti turėtus įgūdžius tiesiog privaloma. Galbūt nuskambės juokingai, bet pavyzdžiui Žilvinas, per pora įgūdžių atnaujinimo pratybų savaičių miške nakvojo daugiau kartų nei per visus 12 šauktinio tarnybos mėnesių, o Darius pirmą kartą pamatė koncertiną, daug sužinojo apie minas ir minavimą.

 

„Ir daug naujų dalykų sužinosit, ir aplinką pakeisit, ir nuo žmonų pailsėsit“, – atsisveikindamas trigubą parengtojo rezervo karių mokymų naudą su šypsena įvardijo Darius.